„Siek tikėjimo, meilės…Kovok šauniąją tikėjimo kovą, užsikariauk amžinąjį gyvenimą “. Šiais tikėjimo metais, šie Pauliaus žodžiai ypatingai liečia mus. Apie tikėjimo vaisių, Jėzus savo kalboje apie gyvybės duoną, jau buvo paskelbęs : „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“. (Jn 6,47) Aplamai mums sunku tikėti, jeigu nesame akivaizdžiai įtikinti.. Taip kaip turtuolis palyginime, mes norėtume matyti nuo dangaus nužengusį ženklą, stebuklą.

Kartu su žydais Kafarnaumo sinagogoje, ir kartu su daugeliu mūsų amžininkų, norime paklausti Dievą :„Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume“. Turtuoliui palyginime apie Lozorių, Abraomas atsako : „Tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“. Taip Jėzus atsako į savo klausytojų klausimą. Iš tikrųjų žydų prašymas parodyti ženklą vėliau bus patenkintas Lozorio, Jėzaus bičiulio, prikėlimu. Fariziejai mato Jėzaus stebuklus, ir pripažįsta „Šitas žmogus daro daug stebuklų“ (Jn 11, 47). Tačiau jie nenori tikėti. Tad ženklas, veda juos ne į tikėjimą, bet į užkietėjimą ir : „Jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti“.(Jn 11, 53)

Tačiau, Jėzaus stebuklas vis tik pažadino dalies liudytojų tikėjimą. „Daugelis žydų įtikėjo jį“ (Jn 11, 48) rašo evangelistas pasakojimo apie Lozoriaus prisikėlimą pabaigoje. Tad kyla klausimas : ko reikia, kad pažadinti pritarimą tikėjimui ? Pirma, reikia žinoti, kad tikėjimas yra Dievo dovana : „Niekas negali ateiti pas mane, sakė Jėzus, jeigu jam nėra duota Tėvo“. (Jn 6,65). Bet gal pagalvosim : „štai Jėzus liepia tikėti : „tegul Mozės ir pranašų klauso“. Kodėl Jis liepia tikėti, jeigu tikėjimas yra Dievo Dovana ? “ Šventasis Augustinas padeda mums tai suprasti sakydamas, kad Dievas duoda tai, ko iš mūsų reikalauja, pats padėdamas tikėti tam, kuriam liepia tikėti.

Tikėjimu žmogaus valia, ir protas, bendradarbiauja su Dievo malone. Tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas, nors tikėti yra įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Biblijoje šis bendradarbiavimas tarp Dievo ir žmogaus yra išreiškiamas įvairiais būdais, pavyzdžiui : „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jok 4, 8) Ir taip pat šiais stebinančiais žodžiais, kuriuos Dievas suteikia pranašui Jeremijui : „Skelbk jiems visa, ką tau liepiu! Nepalūžk nuo jų, kad nepalaužčiau tavęs jų akyse! O aš štai šiandien padariau tave sutvirtintu miestu, geležies stulpu ir vario siena, kad stovėtum prieš visą kraštą“. (Jer 1,17-18)

Kadangi tikėjimas yra Dievo dovana, reikia palinkimo priimti šią dovaną. Ši dovana teikiama žodžių forma. Dievas kviečia mus. Tikėjimas yra atsakymas į Dievo kvietimą. Taigi tikėjimas yra pirmiausiai Dievo žodžio klausymas „tikėjimas iš klausymo“ „fides ex auditu“. (Rom 10, 17) Taip, kaip Jėzaus motina ir broliai, mes trokštame „matyti“ Jėzų. Bet jis atsako : (Lk 8, 20) „Mano motina ir mano broliai, tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir vykdo“. Klausytis Žodžio ir gyventi pagal šį žodį, tai yra ypatybė tos naujos šeimos, tikinčiųjų šeimos, kurią įkurti atejo Jėzus. Tik tada matysim Jėzų nauju žvilgsniu, tikėjimo akimis.

Grįžkim prie klausimo : ko gi reikia, kad pažadinti pritarimą tikėjimui ? Pirma, žinoti kad tikėjimas yra Dievo dovana. Antra, klausytis Dievo Žodžio. Trečia, tikėjimo dovaną žmogus gauna klausydamas su klusnumu ir nusižeminimu. Todėl šv. Paulius kalba apie „tikėjimo klusnumą“. (Rm 1, 5 ; 16, 26) Galima pridėti kad neįmanoma priimti tikėjimo dovanos jeigu nėra palankumo tam, kuris kalba ir tam, kas kalbama. Net ir žmonių tarpusavio santykiuose patiriame, kad lengviau pasitikėti tais, kuriuos mylime.

Meilė sukelia pasitikėjimą, ir galima sakyti, tam tikra prasme, kad matome akimis to, kurį mylime. „...tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ Iš tikrųjų šiais žodžiais Jėzus pranašauja savo paties istoriją. Pats Jėzus yra tikrasis Lozorius, – ženklas, kurio žydai reikalauja. Rašto aiškintojams ir fariziejams prašantiems ženklo „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą“, (Mt 12, 38) Jėzus atsako kalbėdamas apie Jonos ženklą : „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“. Tačiau, nei Kristaus prisikėlimas, nei Lozoriaus prikėlimas, neįtikino tų, kurie nenorėjo tikėti. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė: jis davė galią tapti Dievo vaikais“. (Jn 1, 11)

Brangūs broliai ir seserys, kaip mokinys Timotiejus, priimkime kvietimą, kurį šventasis Paulius mums teikia šiandien. „Siek tikėjimo ir meilės “ nes gyvas tikėjimas veikia meile. (Gal 5,6) Išvertmingai ir romiai „Kovok šauniąją tikėjimo kovą“. Būk pasirengęs išpažinti Kristų žmonių akivaizdoje ir eiti paskui Jį kryžiaus keliu, lydimas persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekada netrūksta, juk netrūko ir Bažnyčiai Lietuvoje. Tada ir Tu „užsikariausi amžinąjį gyvenimą“, kurio nujautimą krikščioniškas gyvenimas duoda jau dabar, tuomet regėsi šlovę to, kuris yra pilnas malonės ir tiesos. (plg. Jn 1, 14)

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/121-26-eilinis-sekmadienis.html