Brangūs broliai ir seserys: Mes ką tik evangelijoje pagal Luką girdėjome Kristaus mokymą apie vadinamą „Viešpaties Maldą“. Lyginant su šv.Matu, Šv. Lukas mums perduoda trumpesnį tos maldos variantą sudarytą tik iš penkių, vietoje septynių, prašymų. Matas iš tikrųjų buvo pateikęs mokymą apie Viešpaties maldą gana abstrakčiai, kruopščiai redaguoto pamokslo ant kalno kontekste. Kita vertus, Šventasis Lukas išdėsto viską konkrečiose Jėzaus gyvenimo su mokiniais aplinkybėse. Be to, nors pas Luką pati maldos formulė trumpesnė, sekantis komentaras, kuriame Kristus naudoja gyvus vaizdingus pavyzdžius, yra žymiai ilgesnis negu pas Matą.

Pirmojoje Evangelijoje Kristus trumpai paaiškino tik prašymą atleisti nuodėmes su būtina sąlyga atleisti kitiems jų kaltes mūsų atžvilgiu. O pas Luką, Jėzus ilgai komentuoja kasdienės duonos prašymą . Ta duona pirmiausia primena maną, kuria Dievas maitino Izraelitus dykumoje. Ji simbolizuoja ne tik kasdien mums reikalingą maistą, bet visas laikinas ir amžinas gėrybes, kurių mums reikia laukti iš Dievo rankų. Šios dienos Mišių pradžios malda prašo Dievą padėti mums nustatyti tinkamą tvarką tarp tų įvairių gėrybių. Kunigas joje meldėsi: „Dieve… mokink mus dabar taip naudotis laikinomis gėrybėmis, kad jau dabar prisirištume prie amžinųjų – sic bonis transeuntis nunc utamur, ut iam possimus inhaerere mansuris“. Jėzus, ką tik girdėtuose palyginimuose, ragina mus be paliovos, dieną ir naktį siųsti savo širdies troškimus Dievui, daryti juos žinomus jo akivaizdoje.

Gal Dievas ne visada mus išklausys iš karto. Kartais jis dels, norėdamas padidinti mūsų troškimus, kad po to galėtume geriau, su didesniu imlumu bei dėkingumu, priimti prašytą dovaną. Kitais atvejais jis visiškai neduos, ko prašome, matydamas, kad mes klystame siekdami nereikalingų arba žalingų dalykų, prašydami akmens vietoj duonos, gyvatės vietoj žuvies, mirtino skorpiono vietoj kiaušinio. Pagaliau Dievas nori mums duoti tik save, savo meilę, savo Gerąją Dvasią. Tik Ji gali mus padaryti tikrai laimingais, atnešdama su savimi visas gerybės ir tobulai suderindama mūsų troškimus su Dievo troškimais. Tada mes būsime tikrai laisvi, tada mes mylėsime ir darysime tai, ko norime. Laisvai norėti ir trokšti Dievo troškimais – tai ir yra tikros maldos esmė. „Viešpatie, išmokyk mus melstis kaip ir Jonas išmokė savuosius melstis“. Kaip apaštalai, mes nežinome, kaip melstis, mes nežinome, ko turėtume deramai melsti. Kad išmoktume tai daryti, mums reikia ne tik Šventosios Dvasios neregimo vedimo, bet ir žmogiškų mokytojų, kurie savo buvimu bei žodžiais atskleidžia ir tarsi įkūnija tikros maldos dvasią. Jau Jonas Krikštytojas buvo toks maldos mokytojas. Labai tikėtina, kad jis buvo Kristaus pirmtakas net ir „Tėve mūsų“ maldoje.

Dar būdamas motinos įsčiose, Marijos apsilankymo metu, jis tapo kupinas Šventosios Dvasios. Nuo pat vaikystės palikęs savo žemiškus tėvus, jis gyveno vienas dykumoje, priklausydamas tik Dievui, visko laukdamas tik iš gailestingo Dievo rankos. Giedodamas 26-tą psalmę jis galėjo sakyti: „Mano tėvas ir motina paliko mane, o Viešpats mane priėmė.“ Krikštydamas Viešpatį Jonas girdėjo Dievo balsą sakantį apie Jėzų: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“. Mes galime manyti, kad Jonas nuo tada, pradėjo kreiptis į Dievą kaip į dangiškąjį Tėvą, ir kad jis skatino taip pat daryti savo mokinius. O kai kuriems iš jų buvo lemta tapti Kristaus apaštalais. Bet dabar visi apaštalai atidžiai ir su nuostaba žiūri, kaip Jėzus meldžiasi. Jiems akivaizdu, kad Jėzuje spindi dar aukštesnė ir iki šiol niekada nematyta maldos ir bendravimo su Dievu būsena. Tai turėjo būti tikrai nuostabus reginys. Maldos metu Jėzaus žmogystė, visiškai pasinėrusį į Dievą, intensyviai patirdavo ir išgyvendavo savo tobulą bendrystę su Tėvu, Švenčiausiosios Trejybės viduje. Kristus tada pilnai išreikšdavo savo troškimą atlikti Dievo valią iki galo, savo pasiaukojimą Tėvui, Šventosios Dvasios meilėje. Iš Jėzaus širdies tekėdavo neapsakoma padėkos giesmė, kartu su karštais maldavimais pagalbos jo išganymo misijos atlikimui, ir liepsningais visos žmonijos užtarimais.

Apaštalai, matydami besimeldžiantį Kristų turėjo suprasti, kad niekada žmogus nėra meldęsis kaip meldžiasi Jėzus ir kad paprastam žmogui savo jėgomis visiškai neįmanoma pasiekti tokį maldos lygmenį. Vis dėl to, Šventosios Dvasios įkvėpti, jie ėmė trokšti dalyvauti Jėzaus maldoje, sekti paskui jį maldos kelyje. Štai kodėl jie drįsta prašyti : „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ žinoma, ne tik „kaip Jonas mokydavo“, bet ir geriau negu Jonas, nes akivaizdu, kad tavo malda yra už jo aukštesnė ir gilesnė. Truputį vėliau, ant Taboro kalno, Jėzaus malda trijų išrinktų apaštalų akivaizdoje baigsis Viešpaties Atsimainymu, kuriuo vaizdingai apreiškiama Jėzaus amžinoji būsena kaip Tėvo mylimojo Sūnaus. Ant jo ir per jį plūdo pasaulį permainanti Šventosios Dvasios jėga bei šviesa.

Bet šiandien evangelijoje mes girdėjome balsą Dievo Sūnaus, kuris mums sako: Kai meldžiatės, sakykite : „Tėve, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė“. Kristuje, mes esame Dievo įsūnyti vaikai, mūsų širdyje gyvena Jėzaus Dvasia, kuri skatina mus šaukti kartu su Kristumi „ Abba, Tėve“. Ta pati Dvasia surinko ir apgyvendino mus visus, vienminčius, tuose pačiuose namuose, Kristaus Bažnyčioje. Mes visi, kartu su Jėzumi ir visais šventaisiais, galime drąsiai ir meiliai kreiptis į Dievą sakydami „Tėve mūsų“. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/92-17-eilinis-sekmadienis.html