Brangūs Broliai ir Seserys, Šiandienos Evangelija mums pristato vieną iš Jėzaus gyvenimo ir misijos epizodų, kuriame išryškėja keletas pamokančių detalių. Pirmiausia – tai kas yra paviršutiniškas Jėzaus arba aplamai kito asmens pažinimas, po to, žmogaus tikėjimas ir Jėzaus atliepas į jį, ir galiausiai – koks turi būti atsakas į nesėkmę. Šis Morkaus Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus sugrįžimą į savo tėviškę Nazaretą užbaigia evangelisto pasakojimų ciklą apie Jėzaus stebuklus. Prieš sugrįždamas į tėviškę, Jėzus keliavo po Galilėją, kur išgydė netyromis dvasiomis apsėstą vyrą, vėliau – kraujoplūdžiu sergančią moterį, ir galiausiai – jis prikėlė iš numirusių sinagogos vyresniojo dukrelę.

Beviltiška situacija, kurioje buvo demonų, ligų ar net pačios mirties grasinami žmonės ir, iš kitos pusės, žmones iš visokio blogio vaduojanti Jėzaus geradarystė, atsiliepiant į žmonių tikėjimą, tų įvykių liudininkų akyse sužadindavo susižavėjimo nuostabą ir padėkos maldą Dievui. Evangelistas Morkus sako, kad žmonės stebėjosi apvalyto nuo demonų liudijimu apie savo išgijimą ir apie tai, kaip Dievas per Jėzų jam parodė savo gailestingumą (plg. Mk 5, 20) ir kad, Jėzui prikėlus sinagogos vyresniojo dukrelę, visi nustėro iš nuostabos (Mk 5, 42).

Ir šios dienos Evangelijos ištraukoje Morkus pamini susirinkusiųjų sinagogoje nuostabą, klausantis Jėzaus mokymo, tačiau tai jau nebėra susižavėjimo nuostaba. Ši nuostaba nevirsta dėkojimu Dievui, bet greičiau tai yra pilnas priekaišto nustebimas, pasipiktinimas. Jėzaus tėvynainiai buvo girdėję apie neįtikėtinus stebuklus, daromus jo rankomis, o dabar sinagogoje savo ausimis girdėjo jo pamokymo žodžius, tačiau į visus šiuos dvasinius gebėjimus, per kuriuos pasireiškia dieviškoji prigimtis, Dievo pirštas (plg. Lk 19, 20), jie atkerta žodžiais: „Argi jis ne dailidė? Mes jį puikiai pažįstame.“

Nors tie žmonės gali apibrėžti Jėzų jo užimama socialine padėtimi ir amatu, gali išvardinti visus jo giminaičius, tačiau vis gi jie praeina pro šalį pro Jėzaus asmens slėpinį. Jėzus yra daugiau negu eilinis Nazareto gyventojas, dailidė: vien tik žemiškos apibrėžtys ir atributai neišsemia asmenybės turtingumo, o ypač tuo atveju, kai kalbama apie Dievo Sūnų. Vien tik išorinis pažinimas pasirodė aklavietė. Toks grynai išorinis, kūniškas pažinimas išnyra kitoje Švento Rašto vietoje, kur kyla klausimas apie Jėzų Mesiją. Šventykloje žmonės, neigdami Jėzų kaip Mesiją, sakys: Mes žinome, iš kur šis yra.

O kai ateis Kristus, niekas nežinos, iš kur Jis (Jn 7, 27). Perdėtas familiarumas yra kliūtis tikrai pažinti kitą. Nazareto gyventojai patvirtino įgimtą žmogaus tendenciją įrėminti kitą asmenį į šablonus, užklijuoti ant žmogaus etiketes ir tokiu būdu uždrausti tam žmogui keistis, veikti arba tiesiog gyventi. Toks yra žmogiško saugumo mechanizmas, kadangi yra daug lengviau manipuliuoti objektais, negu laisvę turinčiu žmogumi, kuris yra nenuspėjamas. Turėti tokius išankstinius įrėminančius samprotavimus apie Dievą, tai yra, greičiausiai, išvis Dievo nepažinti, nes Dievas yra laisvė ir jis niekados neišsižadės savosios teisės nustebinti, išmušti žmogų iš vėžių, bet vien tik tam, kad patį žmogų pamokytų laisvės ir spontaniškumo.

O tuo tarpu kaip nors įrėminti kitus asmenis į griežtai apibrėžtas kategorijas, nors tai daro visi ir tuo pagrindu galima spėti, jog tai yra natūralu, tačiau vis gi tai yra tolygu užkirsti kelią pažinimui deramai veikti. Tačiau ne visiems žmonėms Nazarete Jėzus buvo viso labo tik dailidė, keliais žodžiais apibrėžiamas žmogus. Su Jėzaus žmogiškumu kasdien ir iš labai arti susidūrė Marija ir Juozapas, bet jiems niekuomet toks Jėzaus natūralumas nebuvo akstinas manyti, kad jis yra paprasčiausias mirtingasis, kurio misija apsiriboja staliaus amatu.

Antras dalykas, kuris išryškėja ir šiandienos evangelijos – tai žmogaus tikėjimas ir Jėzaus atliepas į jį. Savo kelionės Galilėjoje metu, atlikęs įstabių stebuklų, Jėzus išgydytai moteriai paliudijo: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 5, 34), o sinagogos vyresniajam, kuomet jam jau pranešė apie dukrelės mirtį, Jėzus padrąsindamas tarė: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5, 36) Kituomet Jėzus vienam prašančiam išgydymo pasakys: „Tikinčiam viskas galima!“ (Mk 9, 23) O tuo tarpu Nazarete mes matome, kaip gyventojų netikėjimas nustebina Jėzų ir tarsi suriša jam rankas.

Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, sako evangelistas Morkus. Išankstinio netikėjimo ir priešiškumo aplinkoje Jėzus nebegali veikti, kadangi jo atliekami stebuklai ir išgydymai nors, tiesa, tiesiogiai paliečia žmonių kūnus, tačiau vis gi pirmiausiai siekia didesnio tikslo ir aukštesnio gėrio, t. y. sužadinti žmogaus sieloje tikėjimą į jį, kaip Dievo Sūnų ir Atpirkėją. Ir trečias dalykas, kurį galima įžvelgti šiandienos Evangelijoje – tai Jėzaus duotas pavyzdys, kaip reikia reaguoti į nepasisekimus. Išties, nė kiek nepalaužtas pačių artimiausių žmonių nesupratimo ir kritikos, jis nesustoja, bet tęsia savo misiją. Evangelistas sako: Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Dar viena detalė krenta į akis. Jėzus sugrįžta į savo tėviškę mokinių lydimas, o po šio epizodo apie saviškių atstūmimą, evangelistas Morkus pradeda pasakojimą apie apaštalų išsiuntimą. Tokiu būdu galima tarti, kad Jėzus norėjo gyvai parodyti mokiniams, kas jų laukia misijose. Toks buvo Jėzaus konkretus pamokymas, kurį mokiniai ne žodžiais įsisavino, bet buvo tų įvykių liudininkai.

Patys savu laiku patirdami patyčias, nemalonumus ir atstūmimą jie prisimins Jėzaus, jų Mokytojo, žodžius: „Mokinys nėra didesnis už mokytoją“. Saviškių nesupratimas ir atstūmimas, kurį patyrė Kristus, Jėzaus mokinį pamoko, kad Dievas nepanaikina visų kliūčių Dievo tarno kelyje, nė, kita vertus, jis nepanaikina viso silpnumo pas tuos, kuriuos pasišaukia. Nes Dievo darbo sėkmė nesiremia žmogaus galia ir nėra matuojama žmogaus didybe, bet, kaip sako apaštalas Paulius „Dievo galybė geriausiai pasireiškia silpnume“. Kaip ir mišių malda sako: Dievas per savo Sūnaus nusižeminimą pakėlė nupuolusį pasaulį. Brangūs Broliai ir Seserys, prašykime Dievą, kad mums suteiktų savo malonės, kuri mumyse atnaujintų Dievo paveikslą. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/384-homilija-xiv-eilinis-sekmadienis-2015-b-metai.html