Šiandien prasidėda nauji liturginiai metai. Šį pirmąjį Advento sekmadienį Bažnyčia kviečia mus stoti į kelią. :„Ateikite! Mes žengiame į Viešpaties kalną“. Jau aštuntame amžiuje prieš Kristų pranašas Izaijas skelbė mesijinius laikus. Šie prasidėjo gimus Jėzui, nusižeminusiam Emanueliui, kuris yra „Dievas su mumis“. Tai reiškia, kad Viešpats jau atėjo : kaip tik šį įvykį švęsime per Kalėdas. Bet Viešpats ateina į mūsų tarpą ir šiandien, „čia ir dabar“, kaip Jis pažadėjo savo mokiniams : „Štai esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). O Izaijo pranašystė pilnai išsipildys laikų pabaigoje, kai Žmogaus Sūnus grįš šlovėje „spręsti ginčus tarp tautų, ir sudrausminti daugybę genčių“. Tačiau pranašo balsu Dievas kreipiasi ir į mus šiandien, laikotarpyje tarp „jau“ ir „dar ne“.

„Ateikite! Kopkime į Viešpaties kalną“. Kalnas yra Dievo artumo vieta. Pirmame skaitinyje „kalnas“ primena Sinajaus kalną, tą vietą kur Dievas sudarė sandorą su izraeliečiais Mozei tarpininkaujant. Pagal Išėjimo knygą „Mozė užkopė pas Dievą. Viešpats pašaukė jį nuo kalno“. Paskui Dievas iškilmingai pažadėjo : „…jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas“. Advento laikas yra skirtas atnaujinti mūsų sandorą su Dievu. Tikrasis Mozė yra Jėzus, kuris mums perteikia Dievo balsą. O ką Jis sako šiandien ? Evangelijoje, kurią ką tik girdėjome, yra du veiksmažodžiai liepiamąja nuosaka : „Budėkite“ ir „būkite pasirengę“. Ar tai nereiškia, kad pakanka pasyviai laukti pasaulio pabaigos ir mūsų pačių mirties ? Visai ne. Pradžios malda kalba apie „bėgimą“, lotyniškai : „occurentes “.

Esame kviečiami bėgti pasitikti Jėzaus, ateinančio šlovėje mūsų teisti: „Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus“. Šį sakinį skaitome paskutiniame Apreiškimo knygos skyriuje (Apr 22,12). Be to, šis bėgimas pasitikti Viešpaties yra džiugus bėgimas, jei jis yra mylinčiojo bėgimas. Giesmių giesmės knygoje sužadėtinė tam, „kurį myli jos širdis“ sušuko „Imk mane su savimi! Skubėkime!“ (1,4). „Budėti“ reiškia ir nepasiduoti miegui. Advento laikas yra „palankus metas“ (2 Kor. 6,2). Dabar „Išmušė valanda mums pabusti iš miego“ mums pasakė šventasis Paulius pirmame skaitinyje. Nauji liturginiai metai, Advento laikas yra lyg nauja, Dievo dovanota, diena, kad sugrįžume pas Jį. Tad „nusimeskime tamsos darbus, Apsigingkluokime šviesos ginklais!…Apsivilkime Viešpačiu Jėzumi…būkime tokio nusistatymo kaip Jis.“ (Fil 2,5). Juk Jis yra tikrieji „Jokūbo Dievo namai“, tikroji Šventykla, Jis „parodo mums savo kelius, kad eitume jojo takais“.

Savo išpažinimuose šv. Augustinas aprašo gundimą vis atidėti savo atsivertimo laiką. „Pasigailėtinu balsu šaukiau : Kaip ilgai, kaip ilgai ? rytoj ir rytoj ? Cras et cras ? Bet jis klausia : Kodėl ne tuojau pat ? Kodėl ne dabar mano bjaurasties galas?. Tuomet išgirdo balsą jam sakantį: „Imk, skaityk, …“…Atvertęs šventojo Pauliaus raštų knygą, Augustinas išvydo žodžius, kuriuos girdėjome šiandien: „Saugodamiesi apsirijimo, girtavimo,…apsivilkite Viešpačiu Jėzumi…nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“. Tik baigęs skaityti, Augustinas patyrė : „tuojau pat, sulig šio sakinio pabaiga, tarytum tikrumo šviesai įsiskverbus į mano širdį, išsisklaidė visos abejonių tamsybės“. Taigi ir mes atverkime savo širdis šviesai, „nusimeskime tamsos darbos“, kaip ir šventasis Petras ragina mus savo pirmame laiške: „Būkite blaivūs, budėkite…Pasipriešinkite velniui tvirtu tikėjimu“ (1 Pt 5, 8).

Pasipriešinkime šiandienio pasaulio elgsenai, kuri nedera su Viešpaties mokymu. Jų vaisiai yra apgaulingi, kelia liūdesį, nerimą ir sielvartą. Advento laikas yra lūkęsčio laikas. Tai proga paklausti savęs : ko laukiame ? Ko trokštame ? Kokie yra mūsų širdies gilūs troškimai ? Į ką bėgame ? Į pinigus ? Į gyvenimo malonumus ? Į tik žemiškų poreikių ir siekių pasitenkinimą ? Iš tikrųjų, ar negalima pasakyti : žmogus yra vertas to, ko jis trokšta ? Yra viena malda, kuri yra visų Advento maldų santrauka – būtent: „Ateik, Viešpatie Jėzau“. Tegul ši malda trykšta iš mūsų „giliosios“ širdies per visas mūsų dienas. Šia malda pasibaigia Apreiškimo knyga, vadinasi, visas Dievo apreiškimas. Ši malda skamba kaip aidas maldos, kurią giedojome šiandien mišių pradžioje: „ Į Tave, Viešpatie, keliu širdį, O, mano Dieve, Tavimi pasitikiu.“ « Ad te levavi animam meam Deus meus, in te confido ». Prašykime Mergelės Marijos suteikti mums to pamaldumo, tikėjimo ir džiaugsmo, kuriais ji gyveno ir laukti jos Sūnaus, mūsų Išganytojo gimimo.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/160-%C4%AF-tave,-vie%C5%A1patie,-keliu-savo-%C5%A1ird%C4%AF.html