Gavėnios metu liturgijoje daug kartų pabrėžta nuodėmės įtaka ir atleidimo svarba. Mus gali stebinti, kad Velykų laikotarpiu visi trys skaitiniai vėl susiję su nuodėmės sąvoka. Apaštalų darbuose Petras sako, kad Jėzaus mirtis ir prisikėlimas buvo pranašų iš anksto paskelbtas. Petras ragina atsiversti, „kad būtų išdildytos nuodėmės“. Jono laiške rašoma, jog Jėzus Kristus „yra permaldavimas už mūsų nuodėmes“. Luko evangelijos pabaigoje pasakojama apie Jėzaus pasirodymą apaštalams. Atveriama Raštų prasmė: Mesijui prisikėlus, „visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“.

Velykinis nuodėmės ir atgailos apmąstymas skiriasi nuo gavėninio. Velykų laiku žvilgsnį kreipiame ne tiek į nuodėmės sukeltą blogį, kiek į atpirkimą iš jos. Kristui prisikėlus pasaulis tapo perkeistas. Nebesame pavergti blogio ir tamsybių. Dievas įveikė nuodėmę ir mirtį suvienydamas mus su savo prisikėlimu.

Jėzaus kalboje apaštalams galime įžvelgti tris dalykus. Pirmiausia jis ragino nebijoti, nes blogis ir mirtis jau įveikti. Jėzaus ramybės žinia galioja ir mums. Ji teikia drąsos suvokiant, kad Viešpats yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Antra, Prisikėlusysis parodė, kad yra įsikūnijęs Dievas. Mokiniai gali paliesti jo kūną, pažvelgti į jo žaizdas, net pavaišinti jį kepta žuvimi. Prisikėlusio Jėzaus žinia skirta ne išskirtinėms dvasinėms būtybėms, bet paprastiems žmonėms, visai žmogiškajai tikrovei. Išganinga žinia apima visas gyvenimo sritis. Trečias dalykas: prisikėlusio Jėzaus sakomus žodžius galima tinkamai suprasti tik per Mozės Įstatymo, Pranašų ir Psalmių knygas. Šiuo posakiu apimamas visas Senasis Testamentas. Jėzaus mokiniams privalu pažinti ne tik Naująjį, bet ir Senąjį Testamentą.

Kai Jėzus pasirodė apaštalams, jie išsigando ir manė, jog tai dvasinė būtybė, šmėkla. Paradoksalu tai, kad mokiniai buvo linkę veikiau patikėti šmėklos, negu prisikėlusio Viešpaties pasirodymu. Tačiau paaiškėja, kad Jėzus yra tikras ir gyvas. Viskas apsiverčia: mokinių netikėjimas, širdžių dvejonės daro juos panašius ne į gyvus žmones, o veikiau į blankias šmėklas.

Prisikėlęs Jėzus atpažįstamas ne iš veido ar balso, bet pirmiausia iš rankų ir kojų, tiksliau, jose likusių nukryžiavimo žymių. Evangelistas Lukas pasakoja, kad Jėzus, norėdamas įtikinti apaštalus, ragino paliesti jo kūną, o galiausiai paėmė gabalą keptos žuvies ir valgė jų akivaizdoje. Tai buvo galutinis argumentas, įtikinęs mokinius prisikėlusio Jėzaus tikrumu. Prisikėlęs Viešpats neprarado savo kūniškumo. Jis yra nelygstamai daugiau negu kūnas, tačiau negalima sakyti, jog jis yra mažiau kūniškas negu buvo.

Dėl Jėzaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties vienybės Bažnyčios istorijoje daug svarstyta, ginčytasi, net kovota. Pirmaisiais krikščionybės amžiais viena grupė, gnostikai, neigė kūno dalyvavimą atpirkimo darbe. Jie rėmėsi radikaliu dvasios ir kūno dualizmu. Pasak jų, iš blogio žmogus atperkamas tada, kai išlaisvinamas iš to, kas kūniška ir materialu. Gnostikai manė turį aukštesnį ir geresnį dvasinį pažinimą. Ir dabar sutinkame įvairių gnosticizmo apraiškų. Prieš keletą metų žiniasklaidoje nuskambėjo sensacija apie vadinamąją Judo evangeliją. Šis tekstas buvo pristatomas kaip sukrečiantis krikščionybės pamatus. Iš tikrųjų nieko panašaus neįvyko. Krikščionys neturi bijoti tokių tekstų ir net džiaugtis tuo, kad žiniasklaida domisi krikščionybės ištakomis. Tai gera tikrosios krikščionybės takoskyros iliustracija. Tikroji krikščionybė yra įsikūnijusio Dievo religija. Gnostikų požiūriu, Judas yra ne išdavikas, bet herojus, nes jis paskubino Jėzaus mirtį. Pasak jų, Kristaus kančia nėra reikšminga, nes savo dvasia Jėzus ją pranoksta, tarsi žvelgdamas į vykstantį filmą. Nuo panašių minties žabangų bei klystkelių gailestingai apsaugo prisikėlęs Viešpats, primygtinai ragindamas mus įsitikinti jo prisikėlusio kūno tikrumu.

Apaštalo Jono laiške minimas Užtarėjas užtaria mus Dievo akivaizdoje. Kaltintojas yra ne Dievas, bet šėtonas (plg. Apr 12, 10). Verta atsiminti, kad šėtonas kaltina mus dieną ir naktį, vis naujais kaltinimais jis siekia įžvelgti blogį mumyse ir mūsų veiksmuose. Kitas dalykas, šėtonas kaltina mus ne vien Dievo akivaizdoje, bet ir mūsų psichikoje. Jis veikia slėpdamasis už mūsų minčių ir jausmų ir slepia savo veidą. Jo klastos viršūnė – apsimesti pačiu Dievu ir sukurti mūsų vaizduotėje Dievo, kuris esą nuolat ieško mūsų pražūties ir trokšta mus pasmerkti, paveikslą. Šėtono tikslas kurti mūsų pačių pasibjaurėtiną paveikslą. Jis vis prikiša mūsų nuodėmingumą, kaltina praeitį ir dabartį. Slopstant vilčiai, blogoji žinia apie mus pačius grasina užtemdyti visą horizontą, ir atrodo, kad tiesiog neįmanoma gyventi kitaip. Iškilus tokiai galingai klastai mums reikia galingo Užtarėjo. Kristui nereikia ginti mūsų Tėvo akivaizdoje, nes Tėvas mus pažįsta. Kristus gina mus nuo šėtono mums įperšamų minčių. Tik Kristaus šviesa gali išsklaidyti kaltinimų sutemas, apsaugoti nuo klastingai spendžiamų žabangų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-07.pdf