431 m. Efezo bažnytiniame Susirinkime Marijai buvo pripažintas Dievo Gimdytojos titulas. Tai nėra vien garbės vardas ar simbolinis titulas. Dievo Gimdytojos titulu iškeliamas Marijos vaidmuo išganymo istorijoje. Šis vardas aiškiai nusako, kas yra Marija. Apmąstydami šį slėpinį gėrimės nuostabiu Marijos išrinkimu bei išaukštinimu. Taip pat suvokiame, kad Viešpats, pasirinkdamas Mariją, išaukštino ir pagerbė visą žmoniją, ypač moteris.

Viešpaties angelo maldoje, tardami žodžius apie Įsikūnijimo slėpinį: „Ir Žodis tapo kūnu” (Jn 1, 14), iš pagarbos palenkiame galvą ar priklaupiame. Mąstome apie Viešpaties, atėjusio į pasaulį iš moters įsčių mažu bejėgiu kūdikiu, nuolankumą. Žydai kitaip įsivaizdavo būsimąjį Mesijo atėjimą. Jie turėjo prieš akis pranašo Danielio aprašytą įvaizdį (Dan 7, 13) ir laukė Viešpaties kaip karžygio ir valdovo, nužengiančio nuo debesų. Tačiau Dievas panorėjo išlaisvinti savo tautą ne nuo politinės priklausomybės, bet išvaduoti ją iš nuodėmės. Amžinasis Dievo Sūnus nepastebimai pradeda savo žemiškąjį gyvenimą savo Motinos įsčiose. Gimimu jis priima iš savo Motinos žemiškojo gyvenimo dovaną.

Iki Kristaus ir pagonims, ir žydams atskiro žmogaus likimas nedaug tereiškė. Silpnos ir vargingos būtybės laukė vienintelis likimas – mirtis. Dažnai pirmgimiai būdavo aukojami stabams. Erodas negailestingai išžudė Betliejaus apylinkių berniukus. Pilotas šventykloje sumaišė galilėjiečių kraują su jų aukomis (Lk 13, 1). Karų, smurto ir išnaudojimo gausiai paženklinta žmonijos istorija. Kristus stoja ginti paniekintos žmogystės. Įsikūnydamas jis sukilnina visus žmones. Žmogaus gyvenimas vėl įgyja pirmapradę Dievo duotą vertę. Kiekviena motina pagimdo ne tik šeimos ar tautos narį, bet taip pat Viešpačiui padovanoja brolį ar sesę. Tuo pačiu kiekviena motinystė įgyja aukščiausią kilnumą. Dievo Sūnus, gimdamas iš Marijos, tuo pačiu pašventino visas moteris. Nors smurtas ir savanaudiškumas dažnai sutepa motinystę, niekas iš jos negali atimti Dievo dovanoto kilnumo. Motinystės paniekinimas yra taip pat ir Dievo Motinos paniekinimas.

Iš Naujojo Testamento raštų pakankamai vaizdžiai numanomas dorovinis to laiko visuomenės palaidumas. Apaštalas Paulius įspėja korintiečius: „Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai <…> nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie” (1 Kor 6, 9–10). Ką ir kalbėti apie Babelės, „didžiosios ištvirkėlės”  (Apr 17, 1) dorovinį nuosmukį. Pagedusiame ir nuodėmingame pasaulyje Dievas per Marijos motinystę vėl išaukština kiekvienos moters motiniškąją meilę. Dievo Motinos pavyzdys atskleidžia kiekvienos motinos gebėjimą aukotis. Apaštalas rašo apie krikščionybės pažadintą pagarbą moteriai: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save” (Ef 5, 25).

Jokia motina neišgyveno taip pilnutinai motinystės laimės kaip Marija. Iš angelo apreiškimo ji žino apie dievišką savo kūdikio prigimtį. Ji tylėdama svarsto apreikštą slėpinį. Tik Elzbietos sveikinimo žodžiai – „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius” (Lk 1, 42) – viešai atveria šį slėpinį, ir Marija pirmąkart balsiai pavadinama „Viešpaties motina”. Iš Marijos širdies prasiveržia jos motiniškos laimės giesmė Magnificat. Marijos šlovinimo giesmė liudija, kad moteris yra pašaukta meilei ir jai patikėta laimė. Ką byloja šviesios kūdikio akys, pasitikinčiai nukreiptos į mamą? Džiaugsmingi garsai iš kūdikio lūpų džiugina pirmiausia jo motinos ausis. Tačiau pats giliausias kiekvienos motinos laimės šaltinis kyla iš Dievo Motinos. Dievo Motina laiduoja žmogiškajai motinystei aukščiausią orumą, gražiausią meilę ir tyriausią laimę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0323/323hom3.html