Prisimenant šio sekmadienio Evangelijoje minimą Jėzaus keturiasdešimties dienų maldą ir pasninką dykumoje, atrodytų, jog nuo pasaulio blogio galima pabėgti į dykumą, į tyrus. Tačiau ir čia šėtonas suranda mus. Pasirodo, mes patys sau virstame dykuma. Mūsų planeta virsta didele žmogaus vienatvės žeme. Mūsų sielos būklę galima pavadinti dykuma ir vienatve. Kristus sako: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmogaus širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 20–23). Kai žmonių širdys išdžiūva, išdžiūsta ir meilė, o be meilės žūva gailestingumas ir jo vietoje išauga egoizmo ir žiaurumo kaktusai. Sociologai sako, jog mūsų ne tik kaimai, bet ir didmiesčiai virsta baisiausiomis žmonių vienatvės dykumomis, žmonės tampa vieni kitiems abejingi.

Dykumoje žmogus jaučiasi pažeidžiamas, galintis pražūti, ypač čia jis labiausiai priklauso nuo Dievo ir jam labiausiai reikia Dievo pagalbos. Ką daryti, kad netaptume piktosios dvasios auka? Ką daryti, kad pasaulio miražai mūsų neapgautų ir nepražudytų? Reikia atsiversti. Dykumoje išgyvena tik tie gyvūnai ir augalai, kurie prisitaiko prie sunkių gyvenimo sąlygų. Žmogus gyvenimo dykumoje išgyvena tuomet, kai atsiverčia ir tiki Evangelija. Atsiversti tai ne tik pradėti kažkaip gerai elgtis, „anksčiau dariau blogį, dabar darysiu gėrį“, bet visų pirma įsitikinti gėrio būtinumu savo gyvenime. Įsitikinti, jog mūsų ankstesnis gyvenimas buvo labai nuodėmingas, nes buvo susijęs su pasaulio dvasia. Jokūbo laiške rašoma: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 1–3).

Gyvenimo dykumoje pilna miražų – pagundų, kurios jomis susiviliojusius žmones pražudo. Būtina sielos žvilgsnį pakelti aukščiau, į Dievą, kuris siūlo nors ir reiklesnį gyvenimą, tačiau sėkmingiau padedantį išgyventi gyvenimo vienatvės dykumoje, labiau realizuoti save kaip žmogų. Jeigu radikaliai nepakeisime savo mąstymo, kalbėsenos ir darbų, pražūsime tyruose. St. Šalkauskis sakė: „Religija gydo socialinę netvarką per žmonių sielų reformą.“ Radikalus pasikeitimas iš egoizmo į meilę, iš uždarumo į solidarumą, iš abejingumo į dėmesį artimo troškimams. Atsiversti ir tikėti. Kuo? Tikėti ne vien tuo, kad Dievas yra, bet tikėti į Dievą, kaip Tėvą, Brolį, Draugą, kuris myli žmogų ir trokšta jam gero. Tikėti Evangelijos nešamu gėriu žmogui. Bibliniai tyrai labiau reiškia kovos prieš blogį ir ištikimybės Dievui laikotarpį.

Naujajame Testamente graikiškai atsivertimas yra metanoia: šis žodis reiškia proto revoliuciją. Taip ir šio sekmadienio Evangelija kalba apie atsivertimą, apie revoliuciją. Tačiau kokią revoliuciją, į ką atsigręžiant, į kokias idėjas? Ar tai socialinė, proletariato, o gal kultūrinė revoliucija? Čia išvardytos revoliucijos turi bendrą požymį: jos visos yra nukreiptos prieš kažką, kas yra žmogaus aplinkoje – prieš struktūras, valdžias, papročius.

Evangelinė revoliucija yra visiškai skirtinga nuo mums įprastų revoliucijų. Pirmiausia tai vidinė revoliucija – revoliucija prieš save pačius. Labai panašiai kalbėjo Jonas Krikštytojas: „Štai kirvis jau prie šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10). Tai mumyse augančio medžio šaknys, kadangi visokio blogio šaltinis yra žmoguje, jo sergančioje, klaidingai suprantamoje laisvėje.

Dykumoje reikia taupyti maistą, o ypač vandenį. Tai padaryti gali tik labai tvirtos valios žmogus. Mūsų kaip krikščionių valią stiprina pasninkas ir apsimarinimai. Šv. Atanazas apie pasninką rašė: „Pasninkas gydo ligas, baido piktąsias dvasias, tolina juodas mintis, šviečia protą, pakelia žmogų nuo žemės, kad jis pakiltų į Dievą.“

Didesni ar mažesni apsimarinimai padeda tikinčiajam prisiminti bet mažytę dalį tų kančių, kurias iškentėjo dėl mūsų nuodėmingųjų Jėzus Kristus.

Kova dėl žmogaus sielos tęsiasi ir tęsis iki pasaulio pabaigos. Šiandien šėtonas stengiasi įtraukti į tą kovą visas pasaulio vyriausybes, organizacijas ir kultūras, kad šios, eidamos šėtono keliu, valdytų žmones ne žmonių naudai, bet pinigo ir puikybės naudai. Taip milijonai žmonių įstumiami į dvasinį ir fizinį skurdą, į sielos vienatvę ir dykumą.

Dėkojame Tau, Viešpatie, kad atsiuntei galingą kovotoją už mūsų sielos laisvę, Jėzų Kristų, kuris niekais pavertė šėtono galybę. Pasižadame šiandien, Viešpatie, melstis už tuos, kurie yra gundomi turtais, puikybe ir garbe, kad atsiverstų ir tikėtų Evangelija.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-01.pdf