Šiandien Bažnyčia mini itin reikšmingą žemiškojo Jėzaus gyvenimo įvykį, kurį aprašo ne tiktai evangelistai, bet ir apaštalas Petras. Ką tik antrajame Petro laiške skaitėme: „Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno” (2 Pt 1, 16–17). Į Petro atmintį giliai įsismelkė šis antgamtinis išgyvenimas, kurį Bažnyčia šiandien mini.

Atsimainymo metu Taboro kalne tarsi į vieną tašką susibėga visa išganymo istorija. Ant kalno matome Jėzų Kristų visoje savo Dievo sūnaus didybėje. Čia pat Mozė ir Elijas – Senojo Įstatymo sandoros švyturiai. Mokiniai, pagauti ekstazės, sumišę iš nuostabos. Petras spontaniškai išreiškia savo susižavėjimą: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui”. Petras pajuto eschatologinės būsenos palaimą ir norėtų, kad ji niekada nesibaigtų. Leidžiantis nuo kalno, Jėzus save pavadino Žmogaus Sūnumi: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių”. Jis sau pritaikė pranašo Danieliaus žodžius: „Vis stebėdamas nakties regėjimus mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta!” (Dan 7, 13–14). Jėzus, save tapatindamas su Danieliaus „žmogaus sūnumi”, pripažįsta, kad toji pranašystė pildosi jo asmenyje.

Šiandien dera pasvarstyti didįjį tikėjimo slėpinį apie dvi Kristaus prigimtis viename dieviškajame asmenyje. Kalbėdami savo tikėjimo išpažinimą sakome: „Tikiu <…> Jėzų Kristų, vienatinį jo sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos”. Apaštalas Paulius Laiške galatams rašo: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę” (Gal 4, 4–5). Taigi amžinasis Dievo Sūnus, visa kuo lygus Tėvui, tampa žmogumi, kad galėtų atsiteisti už žmonių padarytus Dievo įžeidimus. Jėzaus dviejų prigimčių slėpinys amžių būvyje patyrė įvairių prieštaravimų. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad Jėzus nebuvo tikras žmogus: jis prisiėmė tik žmogišką išvaizdą. Kiti mokė, kad jis neturėjo žmogiškos sielos, dar kiti tvirtino, jog jis neturėjo žmogiškos valios. Bažnyčia įvairiuose susirinkimuos atmesdavo įvairias klaidas. Ypač svarbus buvo Chalkedono Susirinkimas 451 metais, kur buvo paskelbta pamatinė Bažnyčios dogma apie Kristaus dvejopą prigimtį viename dieviškajame asmenyje. Mūsų laikais daugelis žmonių mielai pripažįsta Jėzaus žmogystę. Pripažįsta, kad, Judėją valdant Poncijui Pilotui, gyveno žmogus Jėzus, kuris, žydų įskųstas, buvo nuteistas mirties bausme. Bet sakyti, kad jis Dievas, – to mūsų laiko žmogus nenori, nes vengia įsipareigojimų. O ką apie save sako Jėzus? Ypač ryškiai Jėzus pabrėžia savo dievystę, reikalaudamas sau išskirtinės meilės: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs” (Mt 10, 37). Kiekvieną žmogų, reiškiantį tokias pretenzijas, laikytume neprotingu, bet kada tai sako tas, kuris aukojasi kryžiaus mirčiai, suvokiame, kad tai yra dieviški reikalavimai.

Nuo pat jo viešojo gyvenimo pradžios matome ypatingą Jėzaus elgesį su nusidėjėliais. Dažnai girdime jį tariant: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos!” Maža to, jis savo mokiniams suteikia galią atleisti nuodėmes: „Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mt 18, 18). Kristaus laikų žydų sąmonėje buvo tvirtas įsitikinimas, kad atleisti nuodėmes gali tik vienas Dievas. Jų akyse galios atleisti nuodėmes savinimasis reiškė piktžodžiavimą Dievui. Jėzus, priskirdamas šią galią sau, sykiu skelbia savo dievystę. Jis priskiria sau aukščiausią galią teisti: „Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus” (Mt 16, 27). Jis jaučiasi Tėvo siunčiamas kaip dangaus ir žemės Viešpats: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti” (Mt 11, 27). Pačiu dramatiškiausiu būdu Jėzus išpažįsta savo dievystę vyriausiojo kunigo būstinėje. Žydų elitas jau buvo nusprendęs Jėzų nužudyti už tai, kad jis save laiko Dievu. Tačiau turėjo įvykti formalus teismas. Jėzus buvo atvestas į teismo tarybą. Tada Kajafas kaip vyriausiasis kunigas kreipėsi į Jėzų: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“ Jėzaus atsakas buvo vienareikšmis: „Taip yra, kaip sakai” (plg. Mt 26, 63–64). Paliudydamas savo dievystę, Jėzus pasirašo sau mirties nuosprendį, bet tai buvo svarbiausias jo dievystės paliudijimas. Atsimainymo metu iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!” Šiandien pasaulis kaip niekada šaukia: „Laisvės, laisvės!” Laisvę vaikams, jaunuoliams, tėvams, mokytojams, gydytojams. Jokių reikalavimų, viskas leista. Vis dėlto amžina Dievo valia yra ta, kad klausytume jo atsiųsto Sūnaus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0613-14/613-14hom3.html