Brangūs broliai ir seserys, gana dažnai, ypač gavėnios metu, liturgija mums suteikia progų skaityti ir apmąstyti sūnaus palaidūno palyginimą, kuris atskleidžia Dievo gailestingumą ir įvairius būdus, kuriais mes galime arba priimti, arba atmesti Tėvo meilę. Tačiau šiandien girdėjome visą Evangelijos pagal Luką 15-tą skyrių, kur sūnaus palaidūno istorija eina po kitų palyginimų, kurie iliustruoja tą pačią dieviškojo gailestingumo temą. Lyginant šias istorijas galima įžvelgti tris Dievo atpirkimo aspektus. Arba, tiksliau sakant, jos mums rodo, kaip Trejybės dieviškieji asmenys nuolat bendradarbiauja dėl mūsų išganymo.

Pirmuosiuose dviejuose palyginimuose mes galime kontempliuoti Dievo Sūnų ir Šventąją Dvasią, tuos du asmenis, kurie yra siunčiami į pasaulį atlikti misiją. O sūnaus palaidūno palyginime mes žvelgiame į Tėvą, kuris yra tos misijos pagrindinis siuntėjas ir galutinis tikslas. Kurdamas pasaulį, Dievas siekė suvienyti visus žmones ir visą kūriniją savo amžiname ir viengimyje Sūnuje. Žinodamas iš anksto, kad žmogus gali nusidėti, Dievas numatė žmogumi tampantį savo Sūnų – pasaulio Gelbėtoją.

Atėjus laiko pilnatvei, Jėzus Kristus buvo atsiųstas kaip Gerasis Ganytojas ir Velykų Avinėlis. Senasis Testamentas dažnai vadindavo Viešpatį Dievą Izraelio piemeniu arba ganytoju, ir Kristus turi atlikti tą patį vaidmenį maitindamas ir apsaugodamas savo avis, ypač rūpindamasis silpniausiomis, tarp jų ir ieškodamas tų, kurios pasiklydo. Bet Jėzus yra ir Dievo Avinėlis, jis paėmė ant savęs prigimtį tų, kuriuos norėjo išgelbėti. Ant kryžiaus jis paguldė savo gyvybę už savo avis, jis praliejo savo kraują už kiekvieną iš mūsų.

O dabar, kaip Prisikėlusiojo Dievo Avinėlis, jis stovi dangaus šventykloje, nuolat primindamas savo auką Tėvui ir užtardamas mus. Kristaus pasiaukojimo ir užtarimo būklė buvo iš anksto vaizduota Senajame Testamente Mozės maldoje, kurią mes girdėjome pirmame skaitinyje ir kuri bus puikiai ,netgi dramatiškai sugiedota šiandienos atnašų giesmėje. Kiekvienas iš mūsų gali susitapatinti su ta pasiklydusia avimi, kurios Jėzus atėjo ieškoti. Kai suprantame, kad esame prarasti, ir kai pradedame šauktis Viešpaties pagalbos, Jis skubiai ateina mūsų gelbėti. O tos 99 (devyniasdešimt devynios) avys, kurias Jėzus palieka dykumoje, gali simbolizuoti dvi skirtingas grupes.

Tai gali būti tie, kurie kaip fariziejai, su kuriais Kristus čia kalba, mano esantys teisūs dar nesuprasdami, kad jiems taip pat reikia atsiversti ir prašyti Dievo gailestingumo. Kita vertus, tos 99 (devyniasdešimt devynios) avys gali simbolizuoti tuos, kurie, kaip ir piemens draugai bei kaimynai, jau yra visiškai ir tobulai atsivertę. Tarp savęs ir su Jėzumi jie turi vieną širdį, vieną sielą. Dėl Dievo malonės jie yra tapę panašūs į Jėzų ir, kai jis išeina ieškoti pasiklydusiųjų, jie bendradarbiauja su juo ir aktyviai dalyvauja ieškodami. Kiekvieną kartą, kai Jėzus grįžta nešdamas dar vieną paklydusią avį, jų džiaugsmas padidėja šimteriopai.

Iš pirmo žvilgsnio istorija apie moterį, kuri tvarko savo namus ieškodama pamestos drachmos, galėtų priminti Mergelę Mariją. Kas žino, galbūt kartą vaikystėje Jėzus buvo pastebėjęs savo motiną ieškančią prarastos monetos jų namuose Nazarete. Tačiau Marija yra Šventosios Dvasios sužadėtinė ir jos tobula ikona. Dievo Namai – tai Bažnyčia ir joje gyvena Šventoji Dvasia. Dvasia yra tarsi Bažnyčios siela. Bažnyčios pagrindinį lobį, jos brangias monetas ar drachmas, sudaro tikinčiųjų sielos. Visas sielų gerumas, visa jų neįkainojama vertė kyla iš Šventosios Dvasios.

Ta Dievo įvaikinimo Dvasia formuoja kiekvieną iš mūsų pagal Dievo Sūnaus paveikslą, ji gaivina mus iš vidaus, traukdama meilės ryšiais mus Tėvo link. Dievo namuose, jeigu viena drachma krenta žemyn, jeigu įspaustas monetoje Dievo atvaizdas tampa suteptas ir nebematomas aslos purve, Dvasia uždega Dievo žodžio lempą ir energingai „pučia“ išvalydama dulkes ir purvą, pučia tol, kol atrandamas pamestas lobis. Kitos devynios drachmos, kurias simbolizuoja gyvi bažnyčios nariai, malda ir veikla dalyvauja Dvasios paieškoje. Atradus pamestą lobį, bažnyčios narių džiaugsmas padidėja šimteriopai.

Trečiasis palyginimas mums pristato neapsakomą Tėvo meilės slėpinį. Sūnus ir Dvasia amžinai kyla iš Tėvo, ir jis juos siunčia pas mus į pasaulį. Tėvas yra taip pat visos kūrinijos, visų gėrybių ir visų gerų dovanų pirmiausias bei giliausias šaltinis. Žinoma, Tėvas yra galingas, jis yra visagalis. Bet Dievo, kaip Tėvo, dosnumas yra pagrindinis bruožas: jis dosniai dalija su kitais visą savo turtą, visą savo paveldą, viską, kas kyla iš jo. Jis nori atiduoti save ir visa, ką jis turi, tiems, kurie priima jį su meile. Gal kadaise mes buvome jaunesniojo sūnaus situacijoje.

Mes buvome atitolę nuo Dievo į tolimą šalį, kur tapome nuodėmės vergai. Bet jeigu jau esame seniai sugrįžę pas Tėvą, jeigu mes dabar Bažnyčios nariai, mums reikia kasdien kartu su vyresniuoju sūnumi atsakyti į vieną klausimą: ar esame pasiruošę gyventi amžinai su Tėvu ir viską turėti bendrystėje su juo. Šis pasiryžimas reikalauja, kad atsisakytume klastingo malonumo turėti atskirai savo mažą paveldą. Šis pasiryžimas reikalauja, kad ne pasmerktume savo silpnesnius, dar toli esančius arba tik dabar grįžtančius brolius.

Šis pasiryžimas reikalauja, kad mes priimtume į savo širdį Tėvo gailestingumą, Tėvo troškimą, kad visi žmonės būtų išganyti. Su visais angelais ir šventaisiais, su visais Bažnyčios gyvais nariais mes esame pašaukti tapti Tėvo gailestingumo apaštalais. Šitaip nuo dabar mes galime dalyvauti dangaus džiaugsmingoje ir amžinoje šventėje. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/474-xxiv-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html