Brangūs broliai ir seserys, man atrodo, kad Evangeliją pagal Luką būtų galima pavadinti ir kaip „moters reabilitacijos“ Evangelija. Senajame Testamente randame nemažai kilnių, išmintingų ir šventų moterų. Tačiau Jėzaus laikais Palestinoje požiūris į moteris buvo veikiau negatyvus. Jos buvo apskritai niekinamos. Vyrai žiūrėjo į jas visais atžvilgiais kaip į žemesnes, silpnesnes, antros eilės būtybes, manydami, žinoma, kad jos galėjo jiems naudingai tarnauti ir suteikti visokių patogumų ir malonumų, bet nereikėjo kreipti per daug dėmesio į jų nuomones, dvasinius troškimus bei poreikius. Taip buvo ir tarp žydų dvasininkų, t. y. kunigų, fariziejų ir Rašto aiškintojų.

Jei kas nors viešai bendraudavo su moterimis arba rūpindavosi jomis, šitai buvo laikoma netinkamu ir net įtartinu elgesiu. Tačiau Jėzus atsisakė laikytis tokių išankstinių nusistatymų ir papročių. Tarp Kristaus artimiausių mokinių, draugų ir bendradarbių atsirado pakankamai daug moterų ir jam dažnai teko išgydyti ligones, išlaisvinti apsėstąsias bei atversti nusidėjėles. Šventasis Lukas itin pabrėžia šį Jėzaus viešosios tarnystės aspektą, daug kartų rodydamas, kaip Kristus pagarbiai ir rūpestingai elgiasi su moterimis ir kaip jis vertina, brangina ir myli savo mokines. Šios dienos Evangelijos epizodo pabaiga mini moterų būrelį, kuris lydėjo Jėzų ir tarnavo jam viešosios veiklos metu. Jos buvo jo išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų. Kai kurios iš jų buvo pasiturinčios, galėjo šelpti Jėzų ir dvylika jo mokinių.

Ši trumpa šventojo Luko pastaba eina po ilgo, gražaus pasakojimo apie anoniminę moterį, kuri yra tobulos atgailos pavyzdys. Ji buvo „žinoma mieste nusidėjėlė“. Nesunku įsivaizduoti, ką tai reiškia, tačiau neaišku, kaip ir kodėl ji tokia tapo. Gal dėl to, kad, kaip ir nemaža mūsų laikų vyrų ir moterų, ji suklupo arba buvo įstumta į nuolatinių lytinių malonumų priklausomybę. Gal pateko į tokią socialinę ir ekonominę situaciją, kurioje negalėjo pragyventi kitaip. Tačiau ši sužeista moteris, ši neteisios visuomenės auka, nebuvo akla, ji dar gebėjo suprasti tiesą apie save ir savo tikrą padėtį Dievo akivaizdoje. Ji buvo nuolanki, jos širdis buvo ne kieta ir užsidariusi, bet jautri ir atvira. Jeigu ji buvo kasdien priversta atlikti vaidmenį, kuris tebėra tik meilės karikatūra, ji dar savo širdyje autentiškai troško priimti meilę, nesavanaudiškai mylėti Dievą ir savo artimą.

Gal ji jau buvo mačiusi Jėzų ir klausiusi jo mokymo. Viešpats slapta traukė ją savo malone. Ji spontaniškai ir intuityviai suprato, kad Jėzus ją myli, kad jis neša su savimi Dievo gailestingumo pilnatvę ir visų nuodėmių atleidimą. Juk jis yra permaldavimas už viso pasaulio nuodėmes, atėjo skelbti Viešpaties malonės metų. O dabar šios moters gražus, jaudinantis veiksmas, mazgojant Jėzaus kojas savo ašaromis, šluostant jas savo galvos plaukais ir patepant jas kvapniu aliejumi, tobulai išreiškia jos atgailą, tikėjimą ir meilę.

Jėzaus sakinys Simonui, anot graikų teksto, turi dvi galimas prasmes: kai kurie verčia: „aš sakau tau“ (ir tu gali konstatuoti), „kad jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (t. y. jos meilė yra ženklas, rodantis, kad jos nuodėmės atleistos); o kiti supranta: „aš tau sakau: visos jos nuodėmės atleidžiamos, nes ji labai mylėjo“ ( jos meilės yra atleidimo priežastis). Šios dvi prasmės papildo viena kitą. Aišku, kad Dievas mus pamilo pirmas, o jo karščiausias troškimas – atleisti mūsų nuodėmes.

Mums reikia tik pripažinti savo kaltes ir atverti savo širdis Dievo gailestingumui. Toks širdies atvėrimas reikalauja tikėjimo ir vilties. Bet jis yra ir mūsų pirmas žingsnis meilės kelyje. Šitaip mes pradedame atsakyti į Dievo meilę. O priėmę nuodėmių atleidimą, mes imame suprasti Dievo meilės gilumą ir beribį didumą, mes, kupini dėkingumo, norime susivienyti su Dievu ir jam atiduoti visą savo gyvenimą.

Brangūs broliai ir seserys, nebijokime pasekti anos moters gražiu atgailos ir meilės pavyzdžiu.Priimkime mums kasdien siūlomą Dievo gailestingumo dovaną. Mylėkime Viešpatį visa siela ir visa širdimi. Su ašaromis ir džiaugsmu paaukokime jam viską, ką turime. Taip mes giedojome šią savaitę švęsdami mūsų vienuolyno bažnyčios pašventinimo metines: „Viešpatie Dieve, dora širdimi aš su džiaugsmu tau atnašavau viską.“ In simplicitate cordis mei laetus obtuli universa. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/460-xi-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html