Toliau skaitome Jono evangelijos 6 skyrių. Iki tol girdėjome Jėzų kalbant apie duoną, nužengusią iš aukštybių. Dabar atsiranda nauja detalė: prie Jėzaus kūno, dovanojamo duonos pavidalu, pridedama vyno, kuris per šv. Mišias virsta jo krauju, dovana. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 54–56). Mokymas apie Eucharistiją pasiekia savo pilnatvę.

Kodėl Jėzus savo eucharistiniu krauju pasirinko vyną? Ar todėl, kad raudonojo vyno spalva panaši į raudoną kraują? Ką reiškia žmonėms vynas? Duona nurodo paprasto kasdienio gyvenimo kuklumą, o vynas – džiaugsmo šventę. Vynas skirtas ne vien gerti, bet ir pasakyti tostą. Duona – būtinybė, Jėzus padaugina duonos alkstančiai miniai (plg. Jn 6, 11–13), o vynas yra malonumas, todėl Kanoje jis padaugina vyno, kad vestuvių svečiai nepristigtų džiaugsmo (plg. Jn 2, 6–10). Biblija sako, kad vynas linksmina žmogaus širdį, o duona stiprina gyvastį (plg. Ps 104, 15). Jei Jėzus būtų pasirinkęs Eucharistijai duoną ir vandenį, tai būtų įkūnijęs vien tik skausmo, kasdienės rutinos pašventinimą (išties duona ir vanduo yra pasninko ir atgailos sinonimai). Pasirinkdamas vyną, jis norėjo parodyti džiaugsmo, už kurį dėkojama (gr. eucharistia) Dievui, svarbą žmogaus gyvenime. Dievo buvimas ir žvilgsnis neaptemdo mūsų dorų pasilinksminimų, bet priešingai – sustiprina. Be to, vynas leidžia šiek tiek nujausti galutinę Dievo ir žmonijos šventę, į kurią krypsta Izraelio lūkesčiai: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne [Sionas, arba Jeruzalė, dangiškosios Jeruzalės simbolis] visoms tautoms <…>puotą su rinktiniais vynais, <…>grynais, geriausiais vynais“ (Iz 25, 6); „Tikrai ateis dienos, <…>kai kalnai lašės saldžiu vynu ir visoms tautoms jis tekės“ (Am 9, 13).

Jau nuo Nojaus laikų (plg. Pr 9, 20–21) vynas Biblijoje nuolat minimas kaip gėrimas, gebantis sukelti džiaugsmą, meilę, draugystę, šventę, bet kartu ir pavojų. II a. pr. Kr. išminčius Siracidas rašė: „Nemėgink įrodyti savo jėgų gerdamas vyną, nes vynas daugelį yra pražudęs. <…>Širdies džiaugsmui, gerai nuotaikai ir malonumui pakaks vyno, jeigu jis geriamas saikingai tinkamu laiku. Galvos skausmą, kartėlį ir gėdą sukels vynas, geriamas be saiko, pykstantis ir barantis. Daugiau ir daugiau vyno – tikri raizgai kvailiui, – jam jėgas sumažina ir žaizdas padaugina“ (Sir 31, 25. 28–30). O Patarlių knygoje taip parašyta apie girtavimą: „Nežvilgčiok į tą raudoną vyną, kai jis švyti taurėje! Kaip švelniai žemyn jis teka! Bet galų gale jis kanda kaip gyvatė ir gelia kaip angis. Tavo akys matys keistus vaizdus ir tavo širdis kalbės kvailus niekus. Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje, tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje. ‘Buvau paveiktas, – sakysi, – bet man neskaudėjo; buvau sumuštas, bet to nejaučiau! Kai tik pabusiu, ir vėl vyno prašysiu!‘“ (Pat 23, 31–35).

Šiandien yra daug ir įvairių iniciatyvų, padedančių žmogui išbristi iš alkoholizmo problemos. Ieškoma būdų, kaip panaudoti visas mokslo ar psichologijos pasiūlytas priemones. Tokias iniciatyvas, be abejo, reikia drąsinti ir palaikyti. Tačiau kas tiki, tas neturėtų apleisti ir dvasinių priemonių, tai yra maldos, sakramentų ir Dievo žodžio. Nežinomo autoriaus knygoje „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“ aprašoma ši tikra istorija. Vienas rusų kareivis, alkoholio vergas ir beprarandąs savo tarnystę, ateina pas vieną šventą vienuolį (rus. starec) prašyti patarimo, kaip įveikti šią savo ydą. Vienuolis jam paliepia kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, perskaityti vieną Evangelijos skyrių. Jis įsigyja Evangelijų knygą ir pradeda stropiai tai daryti. Tačiau po kurio laiko grįžta nusiminęs pas vienuolį ir sako: „Tėve, esu labai neišprusęs ir nieko nesuprantu iš to, ką perskaitau! Duokite man kažką kitą daryti.“ Vienuolis atsakė: „Toliau tiktai skaityk. Tu nesupranti, bet demonai supranta ir dreba.“ Šis taip darė ir buvo išlaisvintas iš savo priklausomybės.

Antrajame skaitinyje skaitome apaštalo Pauliaus žodžius: „Nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 18). Paulius pataria kovoti su apsvaigimu vynu kitu apsvaigimu – Dvasios apsvaigimu. Svaiginimosi padarinys visada tas pats: žmogus peržengia pats save, savo ankštos erdvės ribas. Svaigindamasis medžiaga, vynu ar narkotikais, žmogus peržengia save norėdamas gyventi žemiau savo proto lygmens, o svaigindamasis Dvasia jis peržengia save, kad gyventų aukščiau savojo proto lygmens, paties Dievo akiračiuose. Dvasinis apsvaigimas, patiriamas kontempliatyvioje maldoje ir ragaujant antgamtines dovanas prie šv. Mišių altoriaus Bažnyčios tėvų vadinamas sobria ebrietas (lot. „blaivus apsvaigimas“), nes, pasak šv. Ambraziejus († 397): „Kas pasigeria vynu, tas svirduliuoja ir yra netikras, o kas apsvaigęs nuo Dvasios, tas įsišaknijęs Kristuje. Šventas apsvaigimas yra tas, kuris ugdo širdies blaivumą.“ Dievu apsvaigę kūriniai nėra iškūnyti, pilki asketai, pakibę tarp debesų. Greičiau priešingai. Tai vyrai ir moterys, kurie patyrė, pasak šv. Izaoko Siro († apie 700), Viešpaties gailestingumą ir dabar teturi vienintelį troškimą: gerti tą vyną, „kuris linksmina žmogaus širdį” (Ps 104, 15) ir turi galią sukrėsti mūsų schemas, perkeisti gyvenimą. Nes, kaip sako šv. Izaokas, „atsigėrus šio vyno ištvirkėliai tapo skaistūs, nusidėjėliai atmetė užgauliojimo kelius, girtuokliai tapo blaivininkais, turtuoliai geidė neturto, silpnieji tapo stiprūs, o paprastieji – išmintingi.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-07.pdf