Kalėdų liturgija mus įveda į didįjį Įsikūnijimo slėpinį. Išties Kalėdos nėra tik paprasčiausias Jėzaus gimimo metinis šventimas, bet daug daugiau, tai slėpinio, paženklinuusio ir tebeženklinančio žmogaus istoriją, šventimas. Pats Dievas atėjo apsigyventi tarp mūsų (plg. Jn 1, 14), tapo vienas iš mūsų. Šis slėpinys yra neatsiejamas nuo mūsų tikėjimo ir gyvenimo. Tačiau kyla klausimas: kaip galime dabar prisiliesti prie šio didingo įvykio, taip nutolusio laike? Kaip prasmingai dalyvauti prieš daugiau nei du tūkstančius metų įvykusiame Dievo Sūnaus gimime? Kalėdų nakties šv. Mišių atliepiamojoje psalmėje kartojame šiuos žodžius: „Šiandien mums gimė Išganytojas.“ Laiko prieveiksmis „šiandien“ pasikartoja daug kartų kalėdiniame šventime ir yra neatsiejamas nuo Jėzaus gimimo įvykio bei išganymo, kurį Dievo Sūnaus įsikūnijimas atneša. Liturgijoje šis metinis įvykis peržengia erdvės ir laiko ribas ir tampa dabartimi; jo poveikis išlieka, nors ir eina dienos, metai ir amžiai.

Nurodydama, jog Jėzus gimsta „šiandien“, liturgija nevartoja žodžių be prasmės, bet pabrėžia, kad šis Gimimas aprėpia ir persmelkia visą istoriją, išlieka tikrove taip pat šiandien; išlieka tikrove, kurią galime pasiekti būtent švęsdami liturgiją, ypač šv. Mišiose. Kalėdų šventimas atnaujina mūsų, tikinčiųjų, suvokimą, kad Dievas yra realiai esantis su mumis. Dievas tame gimusiame Betliejuje Kūdikyje prisiartino prie žmogaus: mes galime jį sutikti dabar, šiandienoje, kuri nesibaigia atėjus vakarui. Tai verta prisiminti, nes šiuolaikinis žmogus, apsiribodamas tuo, ką galima paliesti ir empiriškai ištirti, vis sunkiau geba atverti žvilgsnį ir įžengti į Dievo pasaulį. Žmonijos atpirkimas, be abejo, įvyko tam tikru apibrėžtu istorijos momentu: Jėzaus iš Nazareto gyvenimo įvykyje; bet Jėzus yra Dievo Sūnus, tikras Dievas, kuris ne tik užkalbino žmogų, parodė jam stebuklingus ženklus, vedė jį ilgos išganymo istorijos keliu, bet taip pat tapo ir liko žmogumi.

Amžinasis įžengė į laiko ir erdvės ribas, kad šiandien padarytų galimą susitikimą su juo. Kalėdiniai liturgijos tekstai mums padeda suprasti, jog Kristaus išganymo įvykiai visada aktualūs ir yra susieti su kiekvienu iš mūsų bei visais žmonėmis. Šv. Maksimas Išpažinėjas († 662) sako: „Dievo žodis, kartą gimęs, savo noru nuolatos gimsta dvasia tiems, kurie jo trokšta.“ Vadinasi, kai klausomės ar skelbiame švęsdami liturgiją šį „šiandien mums gimė Išganytojas“, mes vartojame ne tuščią įprastinį posakį, bet suprantame, kad Dievas mums suteikia „šiandien“, čia ir dabar, man, kiekvienam iš mūsų galimybę jį atpažinti ir priimti, kad jis mūsų gyvenimą atnaujintų, apšviestų ir perkeistų savo malone, savo artumu. Kalėdos yra mums veiksmingas įvykis, nes gausūs liturginiai tekstai leidžia dar kartą išvysti ir patirti Jėzaus gimimą iš Mergelės Marijos.

Popiežius šv. Leonas Didysis († 461), pateikdamas Kalėdų šventės gilią ir visuomet aktualią prasmę, kreipiasi į savo tikinčiuosius šiais žodžiais: „Džiaukimės, mylimieji, nes šiandien gimė mūsų Išganytojas. Neturi būti vietos liūdesiui, kai švenčiamas gyvenimo gimimas; jis mus pripildo džiaugsmo, nes mirties baimė įveikta ir mums pažadėta amžinybė. Nuo šios linksmybės neatskiriamas nė vienas, nes yra viena bendra visuotinio džiaugsmo priežastis: mūsų Viešpats, nuodėmės ir mirties Nugalėtojas, neradęs nė vieno žmogaus be kaltės, pats atėjo jų visų išvaduoti. Tedžiūgauja šventasis, nes jam artinasi garbės atlygis. Tepabunda nusidėjėlis, nes yra kviečiamas malonei. Tesuklūsta pagonis, nes yra šaukiamas į gyvenimą. Džiūgaudami dėl Viešpaties gimimo angelai gieda: Garbė Dievui aukštybėse, ir skelbia: o žemėje ramybė geros valios žmonėms. Jie regi, kaip iš visų pasaulio tautų yra statoma dangiškoji Jeruzalė.“ Ir toliau tęsdamas, šv. Leonas Didysis sako: „Todėl, mylimieji, Šventojoje Dvasioje per Sūnų dėkokime Dievui Tėvui, kuris, apstus gailestingumo, mus pamilo, mūsų pasigailėjo. Jis mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, kad jame taptume naujai sukurtais kūriniais. Taigi meskime šalin senąjį žmogų bei jo poelgius ir, dalyvaudami Kristaus gimime, atsisakykime kūno darbų. Pažink, krikščioni, savo garbingumą ir, tapęs dieviškosios prigimties dalininku, nebeįpulk į nedorą elgesį ir buvusią menkystę.“ Tad Kalėdų naktį stabtelkime ir įsižiūrėkime į šį Kūdikį, į šį Dievo nuolankumą, bet ypač dar kartą naujai priimkime į savo vidų šį Kūdikį, kuris yra Viešpats Mesijas, kad gyventume, kaip jis gyveno, kad jo jausmai, mintys, veiksmai taptų mūsų jausmais, mintimis, veiksmais. Krikščionių rašytojas Origenas († 254) mums primena: „Iš tiesų, kokia tau būtų nauda, jei Kristus kadaise būtų pasirodęs kūnu, bet neatėjęs į tavo sielą? Todėl melskimės, kad jis kasdien pas mus ateitų, ir mes galėtume ištarti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-11.pdf