Jeigu žmogus nepastebi savo gyvenime Dievo, tai dar nereiškia, kad Jo nėra. Mums gali pasikartoti mokinių, ėjusių į Emausą, istorija. Jie ėjo kartu su Jėzumi, bet negalėjo Jo atpažinti. Tariamas Dievo nebuvimas daugelio žmonių gyvenime, o gal net ir mūsų, aptinkamas labai dažnai. Einančių į Emausą mokinių istorija mums rodo, ką reikia daryti, kad pastebėtume savo gyvenime prisikėlusį Kristų.

Kokia nuostabi istorija. Mokiniai, šitiek laiko praleidę su savo Mokytoju, jo nepažino. Daugybės išgydymų ir stebuklų liudininkai, girdėję nuostabų Jėzaus mokymą, nepažino savo Mokytojo, kuris ėjo kartu su jais. Evangelija mums nurodo to nepažinimo priežastį: Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. Toliau evangelistas Lukas pastebi, kad mokiniai nuliūdę sustojo. Būtent vidinis liūdesys, nusivylimas, kartėlis, asmeninės dramos ir nesėkmės padaro, kad akys tampa lyg migla aptrauktos. Žmogus žiūri į Jėzų, bet jo nemato. Kokia buvo Kleopo ir jo palydovo liūdesio priežastis? Kristaus mirtis ant kryžiaus, bet labiausiai tai, kad su Mokytojo mirtimi sugriuvo jų planai ir svajonės: O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Žinoma, jie buvo daugelio Jėzaus stebuklų ir kalbų liudininkai, tačiau iš tikrųjų tikėjosi, kad Jėzus taps Izraelio valdovu, kuris išvaduos tautą iš romėnų nelaisvės, atves į nuostabų gyvenimą. Jo mirtis sugriovė jų planus.

Emauso mokiniai – tai mūsų veidrodis. Dažnai statydami pilis ant smėlio, prašome Dievą, kad viskas aplink mus būtų taip, kaip mes norime ir suprantame. Labai džiaugtumės matydami Kristaus Bažnyčią kaip labai didelę ir galingą pasaulinę organizaciją, kurioje būtų saugu ir ramu. Tačiau, kai įsitikiname, kad tikrų, pasiaukojusių ir tvirto tikėjimo krikščionių ne tiek jau ir daug, pasiduodame depresijai ir baimei. Nusivylę numojame ranka ir sakome panašiai kaip tie mokiniai: „Mes tikėjomės, kad Kristus savo Bažnyčios galia užkariaus pasaulį, bet, atrodo, iš to nieko neišeis…“

Tarsi pamiršome, kad Jėzus gimė tvartelyje, o kai po duonos padauginimo žmonės norėjo jį paskelbti karaliumi, pabėgo. Jis gyveno neturtingai ir mirė ant Kryžiaus. Pamiršome, kad „Palaiminti dvasingieji vargdieniai; palaiminti, kurie liūdi; palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės; palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės; palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.“

Mokiniai žiūrėjo į Golgotą ir matė tik savo sudužusių vilčių tragediją, o ne Jėzaus kančias. Būtent šis nusivylimas, kad Jėzus nepateisino jų troškimų, leidosi nukryžiuojamas, ir buvo mokinių liūdesio priežastis. Panašiai gali atsitikti ir mūsų gyvenime. Kai ką nors ištinka nesėkmė, tokio žmogaus daugiau niekas aplinkui nejaudina. Liūdesys labai giliai įsismelkia į žmogaus širdį, ir jis mato tik save ir savo sudužusius troškimus. Akys tampa lyg migla aptrauktos. Žmogus žiūri, bet nemato, nepastebi ir Jėzaus, kuris yra Eucharistijoje.

Mes turime suprasti: Jėzus eina su mumis, ypač kai būna tamsu. Jis nuo mūsų nesislepia, tai mes dažnai jo nepažįstame, nepamatome. Kol lūpos neištaria maldos, kol kančia akių nepakelia į dangų, tol mūsų akys būna lyg migla aptrauktos. „Šimtą kartų tebūnie palaimintas kentėjimas, kuris mane grąžino prie Jo, nes dabar aš pažįstu Nepažįstamąjį. Man Jį atskleidė Evangelija… Jis yra mano tėvas. Aš galiu kalbėti Jam su atsidavimu, ir Jis manęs švelniai išklauso“, – tvirtino prancūzų rašytojas Fransua Kopė.

Jėzus tuomet nebarė mokinių, nesijuokė iš jų aklumo, bet atkreipė jų dėmesį į Šventąjį Raštą ir Pranašus, nukreipė jų žvilgsnius į Kristaus kančios ir mirties reikšmę – Atpirkimą. Jėzus atskleidė, kad tai, kas atrodė pralaimėjimas, iš tikrųjų buvo tikroji jėga. Tokiu būdu Dievas atėjo parodyti savo meilės ir kad jis yra tarp žmonių.

Ir kai mokiniai pamatė Dievo išganingąjį planą, liūdesys dingo, jie sakė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Kiekvienas iš mūsų esame kelyje. Kiekvienas išgyvename problemų ir kančių laikotarpius. Šie sunkūs periodai būtini, kad ir labai dažnai mums sunku įžiūrėti juose Dievą ir jo planus. Tačiau jie mums padeda pamatyti, kiek turime egoizmo, savo planų ir ambicijų.

Pakvieskime į savo gyvenimą prisikėlusį Kristų, kad jis išsklaidytų mūsų liūdesį, nusivylimą ir baimę, kad jis leistų mums džiaugtis visų mūsų Atpirkimu. Prašykime Viešpatį, kad visose mūsų gyvenimo situacijose mūsų širdys nebūtų šaltos maldai, kad jose užsidegtų viltis, ir mes visada su dideliu džiaugsmu įsitikintume – kuomet ant altoriaus laužoma Duona, tarp mūsų yra prisikėlęs Kristus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-03.pdf