Nuo liturginių metų pradžios apmąstėme Kristaus gyvenimo slėpinius. Per adventą ruošėmės sutikti jo gimimą, vėliau sekėme pirmuosius viešojo gyvenimo įvykius. Gavėnia parengė didžiajam perėjimui iš mirties į prisikėlimą. Po Jėzaus prisikėlimo džiaugėmės naujai dovanoto gyvenimo apstumu. Galiausiai per Sekmines šventėme visą atnaujinantį Dvasios veikimą. Šiandien Bažnyčia apibendrina Kristaus apreiškimą. Evangelijose susipažinome su Jėzaus gyvenimu, ne kartą girdėjome jo žodžius apie Tėvą ir Dvasią. Dievas panorėjo tapti pažįstamas ne kaip abstrakti esybė ar proto konstrukcija. Kristuje jis tapo vienas iš mūsų, kad mes galėtume jį pažinti. Kai Pilypas paprašė parodyti Tėvą, Jėzus pasakė: „Kas mane mato, mato Tėvą.“

Evangelistas Jonas įvairiais būdais artėja prie Trejybės slėpinio, aprašo ir bando jį paaiškinti iš skirtingų pusių. Jėzus yra Tėvo šlovės atspindys, tobuliausias jo esmės paveikslas. Tikėjimo išpažinime pabrėžiame tolygią dieviškųjų Asmenų prigimtį. Šiandienos skaitinyje Jėzus pirmiausia kalba apie Tėvą ir Dvasią kaip apie skirtingus Asmenis, tačiau drauge pabrėžia jų glaudžiausią bendrystę. Jis atskleidžia, kad vienas nieko nedaro be kito. Apreikšdamas santykį su Tėvu ir Dvasia Jėzus atskleidžia mums meilės paslaptį. Žmogus gali – daugiau ar mažiau – „turėti“ meilės. Dievas yra Meilė.

Patarlių knygos skaitinyje tarsi iš tolo pranašaujama apie dieviškuosius Asmenis. Dieviška Išminties kilmė galutinai apreiškiama Jėzaus įsikūnijimu. Išmintis vadinama Patikėtine, ji džiaugiasi būdama su žmonių vaikais. Antrajame skaitinyje šventasis Paulius moko, kaip išmokti mylėti sekant mums apreikštos meilės pavyzdžiu. Apaštalas moko didžiuotis ne vien „Dievo šlovės viltimi“, bet ir sielvartais, nes išbandymai yra priemonė auginti viltį. Šventosios Dvasios nušviestas ir vedamas žmogus išmoksta pasitikėti ne vien žmogiškaisiais gebėjimais ir pasiekia viltį, kuri neapgauna: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse.“

Visame pasaulyje pastebimas Švenčiausiosios Trejybės pėdsakas, o žmogus yra Trejybės atvaizdas. Tikėjimas ir meilė leidžia suvokti žmoguje gyvenančią dieviškąją Trejybę. Dievas yra tobulos meilės ryšiu siejamų Asmenų vienybė. Meilė žadina norą užmegzti ryšį su kitu žmogumi ir jam atsiverti. Tik pasiryžimas kurti atsakingus meilės ryšius atveria širdį tiesai. Tikrai meilei būdinga dovanoti save ir aukotis. Todėl krikščioniui išganingos tos situacijos, kai tenka nusimesti kaukes ir titulus, už kurių slepiamės. Neturime nuolat save ginti. Ką turėtume ginti? Turtus? Pastatus? Įtaką? Reputaciją? Visa tai atrodo juokinga evangelinių palaiminimų šviesoje. Užuot užsidarę ir rūpinęsi savo įvaizdžiu, verčiau atsiverkime ir dalykimės savo dovanomis su kitais. Užuot gynę save, turime ginti tai, kas esmingai būtina žmogaus orumui, brandai, žmonijos ateičiai. Tai ragina mus daryti Dievo meilė, mumyse gyvenanti dieviškoji Trejybė.

Šventasis Damijonas de Veusteris buvo drąsus kunigas misionierius, išdrįsęs darbuotis Havajų raupsuotųjų kolonijoje Molokai saloje. Atvykęs į salą jis pastatė bažnyčią ir kas sekmadienį aukojo Mišias, tačiau į jas ateidavo tik nedaugelis tenykščių gyventojų. Savo pamokslus kunigas pradėdavo kreipiniu: „Jūs, raupsuotieji.“ Keliaudamas po salą jis ragino žmones lankyti bažnyčią, tačiau nesulaukdavo atsako. Kartą po kelionės Damijonas pastebėjo, kad viena jo koja tapo nebejautri: jis užsikrėtė raupsais. Kitą sekmadienį jis pradėjo pamokslą žodžiais: „Mes, raupsuotieji.“ Žinia žaibu pasklido po koloniją, ir nuo tada bažnyčia būdavo pilnutėlė. Jis tapo vienu iš jų. Įsikūnijęs Dievas taip pat tapo vienu iš mūsų, Jėzus priėmė nuodėme raupsuotą žmogiškąją prigimtį.

Jėzus ne kartą moko savo mokinius tokių dalykų, kurių jie nesugeba suvokti. Jis vadino save Dievo Sūnumi ir gyvybės duona, sakė turėsiąs mirti ant kryžiaus ir trečią dieną prisikelsiąs. Dėl tokių kalbų kai kurie nuo jo pasitraukė, vienas kitas net kaltino jį išėjus iš proto. Jėzaus žodžiai nuolat kėlė diskusijas, konfliktus, daugelio nepasitikėjimą. Iš jo šaipytasi, jis buvo apkaltintas ir pasmerktas mirčiai. Tačiau net Jėzaus priešininkai negalėjo jo apkaltinti baime. Jis nebijojo sakyti tiesos, nesiekė bet kuria kaina išlaikyti ramybę. Kristus yra pranašas, bet ne diplomatas. Bet šiandienos Evangelijoje jis tarsi sustoja pusiaukelėje ir toliau nebeaiškina: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti.“ Kodėl Jėzus nenori apreikšti mokiniams visos tiesos? Kokia nepaprasta turi būti ta tiesa, jeigu nebijantis priešiškumo ir nesupratingumo Jėzus vis dėlto nusprendžia atidėti pilnutinės tiesos apreiškimą. „Kai ateis Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę.“ Iš tikrųjų reikia gimti iš Dvasios, kad galėtume priimti „visą tiesą“.

Šiandienos iškilmėje švenčiame „visą tiesą“. Visa tai, ką turi Tėvas, yra Sūnaus. Tai, kas yra Sūnaus, yra ir Dvasios. Dvasia pašlovina Sūnų. Ji ima tai, kas Sūnaus, ir duoda mums. Tai yra visa tiesa, ir nėra kitos tiesos apie pasaulį ir mus. Sunku priimti šią tiesą, nes ji nesuvokiama vien protu. Ji apreiškiama ne šio pasaulio gudruoliams, bet mažutėliams. Jėzus dėl to šlovina Tėvą, kuris viską yra jam atidavęs: „Taip, Tėve, nes tau taip patiko (Mt 11, 26). Romus ir nuolankiaširdis Jėzus kviečia ateiti ir mokytis iš jo, kas yra dovana ir meilė. Tik taip pajėgsime atsispirti pasaulio žiniai apie beprasmybę ir žmogaus vienišumą. Visai tiesai tampame subrendę tik prisilietę prie Jėzaus kryžiaus. Dabar geriau suvokiame, ką reiškia pažadas apie Dvasios pašlovinimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-09.pdf