Advento liturgija ragina budriai laukti galutinio Kristaus atėjimo ir rengtis šiam ypatingam įvykiui. Evangelijoje išskleidžiama grėsmingų įvykių panorama, pranašaujanti Jėzaus atėjimą. Ar Kristus nori mus išgąsdinti? Juk pasaulio istoriją nuolat lydėjo karai, žemės drebėjimai ir įvairios gamtos katastrofos. Krikščionys nuo pirmųjų amžių jautė pagundą spėlioti, kada įvyks ypatingų ženklų pranašaujamas Jėzaus atėjimas. Tačiau Jėzus nenurodo nei konkrečios datos, nei tikslių savo atėjimo požymių. Jis pabrėžia žemiškojo gyvenimo trapumą ir laikinumą, įspėja apie nuolat gresiančius pavojus. Jėzus ragina mokinius nuolat atsiversti, idant būtų pasirengę pasitikti jį mirties valandą arba jo galutinio atėjimo momentu.

Pirmuoju advento sekmadieniu prasidedančiais naujais liturginiais metais mus lydės Luko evangelijos skaitiniai. Šio sekmadienio skaitiniuose girdime apie būsimuosius laikus. Jeremijas taip pranašauja Dievo pažado išsipildymą: „Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą.“ Žmonijos istorija kupina laukimo. Iki Kristaus įsikūnijimo laukta Mesijo atėjimo. Dabar laukiame jo šlovingojo grįžimo laikų pabaigoje. Krikščionio laukimas skiriasi nuo neprasmingo nekantravimo. Visiems pažįstama laukimo patirtis. Laukiame, kol būsime priimti pas gydytoją, laukiame autobuso stotelėje, laukiame parašo, antspaudo ar biurokratinio sprendimo. Tokiais atvejais dažnai nekantraujame, tampame beasmenių aplinkybių įkaitais. Kitaip jaučiamės laukdami grįžtant mylimo žmogaus: žmona iš darbo pareinant vyro, prie lango sėdinti močiutė iš mokyklos parskuodžiančių anūkų. Tokį laukimą įprasmina ir sušildo mylimo laukiamojo asmuo. Žmogus, kuris nieko nebelaukia iš gyvenimo, yra miręs. Taigi gyvenimas yra lūkestis ir atvirkščiai, lūkestis yra gyvenimas. Galime tyloje savęs paklausti, ko aš laukiu? Verta net kitaip suformuluoti klausimą: apie ką svajoju? Ar turiu svajonių? Tai anaiptol ne tik romantiškų paauglių klausimas. Nuoširdžiai savo širdyje atsakykime į šį klausimą nesigėdydami savo paprastumo, buitiškumo. Gal kas nors svajoja apie virtuvės baldus, atostogų kelionę, vaikų studijas, santuoką. Visa tai yra puiku, Dievas žino, kad mums to reikia. Tačiau mūsų širdis alksta dar svarbesnių dalykų. Tik nuoširdžiai sau atsakę, galėsime irtis toliau į gelmę: ar su naujaisiais virtuvės baldais jau bus pasiekta laimės pilnatvė?

Krikščionis laukia To, kuris jau buvo atėjęs ir žingsniuoja per gyvenimą drauge su mumis. Kitą sekmadienį girdėsime apie Joną Krikštytoją, skelbiantį tarp mūsų esant Tą, kurio mes nepažįstame. Jėzus esti tarp mūsų daugeriopai: Eucharistijoje, Dievo žodyje, vargšuose, Bažnyčios sambūryje. Evangelijoje Jėzus moko išmintingai laukti. Mokomės laukti viltingai, įžvelgti to laukimo prasmę. Jėzus nuolat mus stiprina pažadu: „Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Dievo žodis moko laukti kantriai. Psalmininkas meldžia: „Būk man gailestingas, Viešpatie, nes per visą dieną šaukiuosi tavęs“ (Ps 86, 3). Jis laukia pastiprinančio ir įkvepiančio Viešpaties žodžio. Jis pasirengęs laukti visą dieną, ir net jei nieko nesulauktų, tai būtų geras laiko leidimas. Šis kantrus laukimas nėra lengvas, bet esmingai būtinas ugdant pasitikėjimo santykį su Viešpačiu. Be kantraus laukimo neapsieiname ir puoselėdami santykius su artimiausiais žmonėmis. Be kantrybės neįstengiame mylėti kito. Pirmiausia reikia kantriai klausytis kito. Turime taip pat derinti savo poreikius atsižvelgdami į kito gėrį. Kantrus laukimas dažnai yra pats geriausias pasitarnavimas kitam žmogui. Budraus laukimo svarbą gerai supranta kariškiai. Išlikti budriam nelengva, tačiau budrumas būtinas siekiant apginti šalį.

Dažnai matome vaizdą, kai griaunami seni pastatai ir ruošiama vieta naujoms statyboms. Griuvėsių ir atliekų krūvos rodo, kiek daug buvo prigyventa per ankstesnius metus. Visa tai nušluojama nuo žemės paviršiaus ir statoma tai, kas nauja. Jėzus sako, jog pasaulio pabaigoje kažkas panašaus įvyks su pasauliu ir mūsų širdimis, kad Dievas galėtų mus panaudoti tam naujam tikslui. Jėzus kalba apie grėsmingus perversmus ir baimingą žmonių jauseną, tačiau drauge ragina savo sekėjus atsitiesti ir pakelti galvas. Paklauskime savęs: ar šis padrąsinimas taikomas ir man? Turime budėti ir melstis, kad atsilaikytume ateisiančio Žmogaus Sūnaus akivaizdoje. Jeigu esame tiek užsiėmę, jog neturime laiko melstis, vadinasi, mūsų dienotvarkė perkrauta. Privalu patiems suprasti, kurie dalykai antraeiliai (tikrai ne malda!). Jėzus įspėja saugotis ne tik svaigalų, bet ir perdėtų rūpesčių, apsunkinančių širdį. Tuščias laiko leidimas gali tapti mums žabangais.

Pasakojama apie išmintingą rabiną, priėmusį į svečius svetimšalį pakeleivį. Svečias nustebo kuklia rabino buitimi: kambaryje beveik nebuvo baldų, tik knygų lentyna. Svečias paklausė rabiną: „Kur tavo baldai?“ Šis atsakė klausimu: „O kur tavo?“ Svečias nustebęs paaiškino: „Aš juk esu kelionėje. Negaliu su savimi vežiotis baldų.“ Rabinas šypsodamasis atsiliepė: „Aš taip pat esu kelionėje.“ Svarbu mums, krikščionims, visada atsiminti, kad esame pakeliui į Tėvo namus. Tik Kristaus karalystėje yra mūsų tikroji tėvynė. Tegul ta kelionė būna pilna evangelinės meilės ženklų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-21.pdf