Šventoji Teresėlė mirdama paliko savo vienuolijos seserims savotiškų rūpesčių. Joms teko spręsti, kokius faktus iš paprasto ir banalaus Teresės gyvenimo užrašyti vienuolyno mirusiųjų knygoje. Daugelio seserų nuomone, Teresėlė gyvendama niekuo ypatingu nepasižymėjo, nebent tuo, kad užmigdavo vienuolyno chore per rytines meditacijas… Tokią jos matė savo seserį, vėliau pripažintą Bažnyčios mokytoja. Šventoji Faustina buvo neišsilavinusi ir dirbo paprastus fizinius darbus. Dievo gailestingumo užrašinėtoja kur kas geriau valdė kauptuką negu plunksną, tačiau jai teko aprašyti Dievo gailestingumo slėpinius. Palaimintasis Karolis de Fuko (Charles de Foucauld), patyręs atsivertimą ir kaip vienuolis atsiskyrėlis gyvenęs musulmonų aplinkoje, pakrikštijo tik du žmones – vaiką ir senutę. Žmogišku požiūriu Sacharos smėlynuose jis patyrė visišką nesėkmę, tačiau iš tikrųjų pažino meilės galią. Jis buvo rastas nušautas su savo išsiuvinėtu užrašu: „Jėzus yra meilė“.

Dieviškąjį gailestingumą galiu patirti tuomet, kai žmogiškosios pastangos ir apskaičiavimai atskleidžia visišką bejėgiškumą, kai nuvargęs nuo savęs paties ir kitų patarimų išgirstu kvietimą irtis į gilumą. Mūsų gyvenimo tušti tinklai prisipildo Dievo gailestingumo tik tuomet, kai klausomės jo žodžio, kuris yra tarsi vėjas virš Genezareto ežero. Jis girdimas, tačiau nežinia, iš kur ateina ir kur nueina.

Kiekvienas širdies gilumoje trokštame patirti maloningą Dievo žvilgsnį. Drauge būgštaujame dėl savo menkumo ir su Petru nudelbę akis sakome: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Dvasiniame gyvenime nuolat laukiame kažkokio ypatingo įvykio, kuris mus perkeistų, dėl kurio patirtume esminį atsivertimą. Viena vertus, trokštame gyvenimo pokyčių, o kita vertus, norime, kad gyvenimas liktų toks, koks yra. Taip gyvename diena iš dienos tarsi užmigę letargo miegu, žvelgdami į priekį ir iš tikrųjų neišgyvendami dabarties. Žvelgiame į Dievą, ieškodami jo akimis kažkur priekyje, nesuvokdami, kad jis yra šalia.

Šiandienos Evangelija atskleidžia Dievo norą būti mūsų kasdienybėje, kuri dažnai yra pilka ir niekuo neypatinga. Jis nori, kad pakviestume jį į dabartį, į tai, ką dabar veikiame, kuo užsiimame. Tačiau dažnai to bijome, nes tai reiškia stoti jo akivaizdon. Turime stoti prieš jį dabar tiesoje, tokie, kokie esame. Gėdydamiesi savo menkumo, stengiamės šį esminį susitikimą nukelti vėlesniam laikui, kai tariamai būsime geresni, labiau verti. Mūsų širdyse aidi pranašo Izaijo skundas: „Vargas man. Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos.“ Šiandienos skaitiniai atskleidžia, jog vienintelė išeitis yra priimti tiesą apie save. Turime atmesti puikybę, dėl kurios užsispyrėliškai siekiame būti kuo kitu, ne savimi. Ta puikybė diktuoja poreikį, kad kiti patikėtų tuo melu, kurį patys įsikalbėjome ir kuriuo patikėjome. Tačiau Kristus mus myli tokius, kokie esame. Priimdami tiesą apie save pačius, apie savo nuodėmingumą, leidžiame atsiverti Dievo malonei.

Liturginiuose skaitiniuose girdėjome, kaip susitikimą su Viešpačiu išgyveno pranašas Izaijas, apaštalai Paulius ir Petras. Jų išgyvenimai labai skirtingi, tačiau juos vienija kai kas bendra. Viešpats prabyla kiekvienam žmogui unikaliai. Mistikui Izaijui Viešpaties šlovė apreiškiama pribloškiančiu regėjimu. Teologas Paulius sutikęs prisikėlusį Viešpatį suvokia savo ligtolinių įsitikinimų klaidingumą. Žvejui Petrui ir jo bendrams Viešpats pasirodo kaip gamtos ir kūrinijos Viešpats. Kiekvienam iš jų Viešpats pasirodo pribloškiančia galybe, tačiau drauge apreiškia asmeninį artumą. Viešpaties akivaizdoje žmogų apima baimė dėl savo menkumo ir nesuvokiamo Dievo šventumo. Kiekvienam Viešpats duoda reikalingą ženklą. Izaijui angelas nuvalo žarija lūpas. Paulius jaučiasi iš vidaus gaivinamas Viešpaties malonės: „Dievo malone esu, kas esu.“ Nesėkmingai žvejojęs Petras paguodžiamas ir nukreipiamas į tikrąjį tikslą. Dievo veikimas dar labiau juntamas todėl, kad jis apsireiškia silpnumo ir nesėkmės momentu. Visi trys didžiadvasiškai atsiliepia į Viešpaties apsireiškimo patirtį. Izaijas sako: „Štai aš, siųsk mane.“ Paulius, nuolankiai sakydamas esąs nevertas vadintis apaštalu, šlovina per jį veikiančią Dievo malonę: „Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso.“ Petras ir jo bendrai išvilkę į krantą valtis „viską paliko ir nuėjo paskui jį“. Silpnybė ir nepasitikėjimas perkeičiama į klusnumą ir didžiadvasišką tarnystę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-01.pdf