Autorius: KUN. L. VIRBALAS

„Viešpatie, išmokyk mus melstis”. Be jokios abejonės mokinius žavėjo Jėzaus malda, kaip ir visas jo gyvenimas. Todėl jie prašo savo Mokytojo, kad ir juos išmokytų kreiptis į Dievą. Šitai visada traukė žmogų ir jis visais laikais ieškojo pagalbos ir dvasios vadovų. Vienas iš jų ir buvo Jonas Krikštytojas, kvietęs išrinktąją tautą į atgailą ir raginęs visa širdimi atsigręžti į Viešpatį. Jėzus geranoriškai atsiliepia į Viešpaties prašymą: „Kai melsitės sakykite: „Tėve, teesie šventas tavo vardas…” Taigi moko taip gerai žinomos „Tėve mūsų” maldos, tikrai gražiausios ir dažnai mūsų lūpose skambančios. Ar nuo dabar belieka tik kartoti Jėzaus žodžius? Argi melstis – tai sukalbėti maldos formulę? Kažin ar galutinai atsiliepsime į Jėzaus lūkesčius vien kartodami evangelistų mums paliktą maldą?

Jau pats faktas, kad evangelistai šią maldą užrašė skirtingai, rodo, jog pirmieji krikščionys nevienodai ją kalbėjo. Vadinasi, jiems svardu buvo ne pakartoti Jėzaus žodžius, o melstis taip, kaip jis buvo išmokęs. Iš tiesų malda nėra magiškos formulės ištarimas. Apie tikrą maldą galime kalbėti tik tada, kai lūpos atkartoja tai, ką pasakė širdis. Jėzus numatė duoti ne stebuklingą formulę, o veikiau kryptį ir pavyzdį: kaip nusiteikę turime ateiti pas Dievą ir kokie lūkesčiai maldoje yra svarbiausi.

Esminis pats pirmasis žodis – „Tėve”. Tiesa, jau ir prieš Jėzų Dievas buvo laikomas Izraelio tėvu (plg. Oz 11, 1–9), bet dabar kiekvienas žmogus asmeniškai gali kreiptis į jį kaip į patį artimiausią asmenį. Negana to, pats Jėzus ne kartą būtent šitaip primena maldą tiek šlovindamas Tėvą už jo nuostabius darbus (plg. Lk 10, 21–22), tiek ir ant kryžiaus pavesdamas jam savo sielą (plg. Lk 23, 46). O štai dabar lygiai taip pat moko kreiptis ir savo mokinius. Jis tarsi įveda juos į savo meilės ryšį su Tėvu. „Tėve”, arba aramėjiškai „Abba” – „Tėveli”. Taigi, kai eisite melstis, žinokite, einate ne pas tolimą, šaltą valdovą, kurį reikia permaldauti ar įtikinti, kad išpildytų prašymą, ne pas stebukladarį, kuris paskutiniu momentu dar apvers viską aukštyn kojomis jums naudinga linkme, ir juo labiau kreipiatės ne į kokią nors neaiškią, nejautrią Būtį. Ne! Einate pas Tėvą, mylintį Tėvą, kuris jus pažįsta, žino, kuo gyvenate, ir yra neabejingas jūsų likimui. Jis negali jūsų palikti ir visada duoda tik gerų dalykų. Jėzaus paskatinti pirmieji krikščionys nesvyruodami kreipėsi į Dievą būtent šiuo vardu (plg. Rom 8, 15; Gal 4, 6), bet svarbiausia visose gyvenimo situacijose turėjo pasitikėjimą juo ir jo pagalba. Todėl šis vardas jiems buvo šventas ir jie troško, kad visi žmonės jį gerbtų, kad pažintų Dievą kaip gerąjį savo Tėvą, kuris niekam negrasina ir pas kurį visada galima sugrįžti nebijant susilaukti priekaištų.

Būtent šis asmeniškas, sūniškas ir dukteriškas santykis su Dievu suteikia prasmę krikščioniškai maldai. Jeigu žvelgtume vien racionaliai, malda išvis būtų nesuprantama ir nereikalinga. Juk Dievas žino, ko mums reikia ir nori tai duoti. Tačiau viskas pasikeičia, kai suvokiame, kad Dievas panoro sukurti žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą ir pakviesti į artimą bendrystę. Per maldą kaip tik vyksta Kūrėjo ir kūrinio pokalbis. Žinoma, maldoje galime prašyti konkrečių dalykų – kasdienės duonos, gero oro ar sėkmės savo darbuose, bet labiau nei jų melsdamiesi ieškome Dievo, kuris yra save dovanojanti meilė, kuris pats save atiduoda, kuris yra kaip duona, kurią valgome.

Gera malda visų pirma keičia mus pačius, o ne Dievo nusistatymą mūsų atžvilgiu. Ji plečia ir augina Dievo karalystę mumyse ir pasaulyje, kuriame gyvename. Zimbabvės krikščionys žodžius „teateinie tavo karalystė” verčia „kad mūsų kaime girdėtųsi tavo tamtamas”, t.y. kad šoktume pagal tavo ritmą, kad visi žmonės jaustųsi esą tavo vaikai, broliai ir seserys, kad širdyse vyrautų džiaugsmas, atlaidumas ir neliktų egoizmo, neapykantos. O tada, kai esame patyrę Dievo gerumą ir atlaidumą, kai stengiamės į jį atsiliepti ir panašiai elgtis savo gyvenime, su pasitikėjimu galime kreiptis į savo Tėvą, vėl prašydami atleidimo.

Kaip Jėzaus, taip ir mūsų gyvenime iškyla pagundos: galios, išgarsėjimo, prestižo, pinigų, menkaverčių malonumų. Jos apgaulingai bando įpiršti, kad tik toks yra vienintelis ir lengvas būdas siekti laimės; nori nukreipti nuo kelio, vedančio į tikrąjį džiaugsmą. Prasminga prašyti Tėvą, kad apgaulingos tariamybės nenutolintų nuo jo, kad nepasiduotume mus klaidinančiai pagundai. Tai nereiškia, jog būsime apsaugoti nuo visų pavojų. Dievo ieškome ne tam, kad išvengtume gyvenimo sunkumų. Pats Jėzus geriausiai parodo, ko galime tikėtis iš Dievo: jis įkvepia ir stiprina, kad pajėgtume priimti gyvenimą didžiadvasiškai ir su pasitikėjimu, bet mes patys turime žengti istorijos keliu. Iš tiesų krikščionys ne mažiau už kitus turi sunkumų ir problemų. Vienintelė krikščionio privilegija, tai Dvasios, kuri gyvena jame, jėga ir įkvepiantis Jėzaus pavyzdys.

Tikime Dievą, kuris myli bei save žmogui dovanoja ir todėl nori, kad žmogaus malda kiltų iš meilės, o ne savanaudiškų tikslų. Atkakliai melstis Jėzus skatina ne tam, kad parodytume užsispyrimą, kad trūks plyš pasiektume savo, kad priverstume Dievą padaryti, ko trokštame. Veikiau nurodo, jog ir tada, kai neišsipildė mūsų norai, turime ne mažiau pasitikėdami ir su meile kreiptis į savo Tėvą, kad mūsų bendravimas su juo negali priklausyti nuo išklausytų ar neišpildytų prašymų. Dievą‘ meldžiame visiškai pasitikėdami, kad jis „suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo”. Tą Dvasią, kuri mūsų širdyse kaskart prabyla šauksmu: „Abba, Tėve!”

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9813-14/813-14hom1.html