Norint geriau suprasti šio sekmadienio Evangeliją, reikia grįžti prie ankstesnių eilučių: „Vėl susišaukęs Dvylika, (Jėzus) ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels” (Mk 10, 32–34). Apaštalai vėl nesuprato Jėzaus žodžių apie kančią ir svajoja apie žemišką karalystę. Iš Jėzaus išgirdę, kad jis keliauja į Jeruzalę, šventąjį miestą, jie manė, kad dabar Jėzus pasirodys, kas esąs ir pradės savo tautą rengti išsivadavimo žygiui. Mylimieji Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas jau rūpinasi aukštomis tarnybomis: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!”. Bet Jėzaus atsakymas visai nelauktas: „Patys nežinote, ko prašote”. Kiti apaštalai, išgirdę Jono ir Jokūbo prašymą, pasipiktino; gal todėl, kad ir jie patys svajojo apie garbingas vietas. Jėzus parodo absoliučiai naują valdžios vertinimą: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas”. Tai visai naujas, negirdėtas požiūris, kurį suprasti įmanoma tik bendrame Kristaus Evangelijos fone.

Popiežius Benediktas XVI savo pirmąją encikliką pavadino „Deus caritas est” (Dievas yra meilė). Šie šv. Jono žodžiai yra tarsi raktas norintiems suprasti krikščionybės slėpinius. Be šio pamatinio požiūrio daug dalykų krikščionybėje neįmanoma nei svarstyti, nei suprasti.

Jėzus išmokė mus kalbėti „Tėve mūsų” maldą. Šioje maldoje kreipiamės ne „Tėve mano”, bet „Tėve mūsų”. Įvardis „mūsų” reiškia tai, kas bendra daugeliui. „Pakrikštytieji negali melstis „mūsų Tėvui”, neprimindami jam visų žmonių, už kuriuos jis yra atidavęs savo mylimąjį Sūnų. Dievo meilė neturi ribų, tokia pat turi būti mūsų malda” (KBK 2793). Kristus, išmokęs mus „Tėve mūsų”, reikalauja, kad visi būtume vienas kitam broliai. Vienas Tėvas reiškia vieną šeimą, ir mes visi esame tos šeimos nariai. Tik priėmę šį esminį Dievo ir žmogaus santykį, galime suprasti Kristaus reikalavimą mylėti artimą ir iš to kylančias išvadas. Tik atsirėmę į Dievo įsūnystės tiesą, priimsime ir mokymą apie žmonių santykius: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mt 5, 43–45).

Savo požiūrį į valdžią Jėzus labai raiškiai parodė Paskutinės vakarienės kambaryje. Nuplovęs mokiniams kojas, jis pats paaiškino šio veiksmo prasmę: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13,12–15).

Klausant Jėzaus žodžių, kyla klausimas, ką reiškia tarnavimas? Ar ir mes turime vienas kitam kojas mazgoti? Ragindamas savo mokinius vienas kitam tarnauti, Jėzus priduria: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirkos už daugelį”. Šiuose Jėzaus labai reikšminguose žodžiuose nesunku įžvelgti pranašo Izaijo mintį apie teisųjį tarną, kuris „save atidavė mirčiai ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių. Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ir užsistojo už nusidėjėlius” (Iz 53, 12).

Senojo Testamento pranašystės rodo, kad Jėzaus mirtis už nusidėjėlius iš anksto Dievo numatyta. Jis įsikūnijo ir mirė vykdydamas Dievo valią. Pasak Laiško žydams: „Ateidamas į pasaulį jis (Dievo Sūnus) byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: „Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!”. Štai Jėzaus tarnyba: vykdyti Dievo valią. „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą” (Jn 4, 34).

Ko mus moko šio sekmadienio Evangelija? Tiesiogiai ši Evangelija liečia Bažnyčios vadovus. Jie privalo neužmiršti, kad jų pareigos yra tarnavimas. Paskutinis Bažnyčios susirinkimas primena: „Visi (Bažnyčios) nariai turi supanašėti su Kristumi, kol juose įsispaus Kristaus pavidalas” (LG 7). „Vyskupas telaiko sau prieš akis pavyzdžiu gerąjį Ganytoją, kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir paaukoti už avis savo gyvybės” (LG 27).

Kuo aukštesnės pareigos, tuo aktualesni Kristaus žodžiai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!” Bažnyčios dokumente apie vyskupų pareigas skaitome: „Vykdydami tėvo ir ganytojo uždavinį, vyskupai savo aplinkoje tebūna kaip tarnai ir geri ganytojai, pažįstantys savo avis ir meilės dvasia pasižymintys tėvai, kurių iš Dievo kylančiam autoritetui visi dėkinga dvasia pasiduoda” (ChD 16).

To paties Susirinkimo dokumentuose nurodomas ir kunigų tarnaujamas pobūdis. Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią skaitome: „Kunigai, kaip rūpestingi vyskupų luomo bendradarbiai, padėjėjai ir įrankiai, yra pašaukti tarnauti Dievo tautai” (LG 28).

Vatikano II Susirinkimas ypatingą dėmesį skiria ir pasauliečiams, primindamas, kad „<…> visi pasauliečiai turi garbingą pareigą darbuotis, idant išganymo planas vis labiau pasiektų visus visų laikų ir visos žemės žmones. Todėl jiems turi būti atviras kelias pagal išgales ir laiko reikalavimus patiems veikliai prisidėti prie Bažnyčios išganomojo darbo” (LG 33). Šiandien Bažnyčia turi priekaištų tiems pasauliečiams, kurie visiškai nusišalina nuo Bažnyčios reikalų. Antai dabartinis popiežius, būdamas Vokietijoje, padarė pastabų savo gimtosios žemės krikščionims dėl jų abejingumo Bažnyčiai. Ar ne tą patį turėtų pasakyti Bažnyčios galva mūsų krašto katalikams? Ar mūsų šalies moralinis nuosmukis nėra mūsų abejingumo amžinosioms vertybėms padarinys? Prisiminkime šiandien savo krikštą ir pamąstykime, ko Dievas laukia iš savo vaikų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0618/618hom2.html