Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse …

Brangūs Broliai ir Seserys, šiandien mes su visa Bažnyčia esame raginami džiaugtis ir su psalmininku drauge giedoti: Ši diena yra VIEŠPATIES duota, – linksminkimės ir džiūgaukime (Ps 118, 24). O džiūgavimo priežastis yra ta, kad su Velykomis yra švenčiama ir naujosios kūrinijos pradžia, žmogaus prisikėlimas gyvenimui. Kristus, Vienatinis Dievo Sūnus, nugalėjo mirtį ir atkėlė vartus amžinybėn. Jis praplėtė žmogiškosios egzistencijos horizontą.

Evangelistas Jonas leidžia pajusti egzistuojantį ryšį tarp Velykų ryto ir pasaulio sukūrimo pradžios. Šiandienos Evangelijoje sakoma, kad Marija Magdalietė atėjo pas kapą labai anksti, dar neišaušus – σκοτίας ἔτι οὔσης kas pažodžiui būtų verčiama: „kuomet dar buvo tamsybė“, o Pradžios knygoje, kur pasakojama, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę, sakoma, kad tamsybė gaubė pirmapradį chaosą (σκότος ἐπάνω τῆς ἀβύσσου) ir tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa“.

Taigi, pasaulio sutvėrimo pasakojimas prasideda šviesos sutvėrimu. Šviesa duoda ir palaiko gyvybę; ji įgalina susitikimą ir bendravimą. Šviesa taip pat atveria kelią pažinimui ir tiesai. O per tiesos pažinimą, šviesa padaro, kad laisvė būtų galima. Taipogi šviesoje mes galime veikti ir tobulėti. Šviesa, kaip sąlyga gyvybei, yra tuo pačiu ir gėrio pagrindas. Dievas, dovanodamas šviesą pasauliui, norėjo, kad jis būtų pažinimo ir meilės, gėrio ir tiesos, laisvės ir bendrystės vieta. Velykų rytą, pirmąją savaitės dieną, Dievas iš naujo ištaria: „Tebūna šviesa“. Ir tai yra atkurtosios kūrinijos pirmasis rytas.

Pilnai ir galutinai išsipildo Jono Evangelijos Prologo žodžiai: Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Pasaulio sutvėrimo pasakojime, žmogus yra pristatomas kaip kūrinijos vainikas, nes yra sukurtas šeštąją dieną ir pasirodo kaip tas, vardan kurio Dievas sutvėrė ir sutvarkė pasaulį. Ir po to žmogus drauge su visa kūrinija yra įvedamas į septintąją dieną, kuri yra skirta kūrinijos poilsiui Dieve, laisvės, pažinimo ir meilės išsiskleidimui.

O naujosios kūrinijos atsiradime mes konstatuojame atvirkštinį judesį. Dievo atkūrimo darbas prasideda nuo žmogaus, ir per žmogaus vidinį atsivertimą pradeda pamažu skleistis pasaulyje, jį palaipsniui perkeičia ir patraukia prie Dievo. Žmogui yra patikėta vesti pasaulį į Dievo pažinimą ir taip jį išgelbėti. Kaip Kristaus prisikėlimas kaip istorinis įvykis paveikia mus mūsų dabartyje? Kristaus prisikėlimas, arba, kalbant apaštalo Petro žodžiais pasyvine forma: tas faktas, kad Dievas jį prikėlė trečiąją dieną, nereiškia tik praeityje įvykusio įvykio, kuris dabartyje pasilieka kaip atminimas.

Nė, kita vertus, Kristaus prisikėlimo negalima palyginti su tais mirusiųjų prikėlimais, kuriuos jis atliko savo žemiškosios misijos metu. Kitoks buvo Kristaus prisikėlimas ir kitokios yra šio įvykio pasekmės, nes Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus viename asmenyje. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, savo dieviška prigimtimi, kurios nevaržo nei laikas nei erdvė, pasiekia kiekvieną savo kūrinį, o įsikūnijęs ir priėmęs mūsų žmogišką prigimtį, kad ją atitaisytų ir net iškeltų aukščiau už jos pirminę būklę, jis paliečia kiekvieną žmogų ir teikia savo malonę per savo žmogiškąją prigimtį kaip dieviškosios malonės kanalą.

Kristaus prisikėlimas pradeda naują jo žmogiškosios prigimties buvimo etapą. Paskutinės vakarienės metu jis kalbėjo apie netrukus būsiantį Žmogaus Sūnaus pašlovinimą, kuris nereiškė vien tik atbaigimo išganymo darbo, kurį jam buvo pavedęs Tėvas, ir kurį jis atbaigė ant kryžiaus, ištaręs žodį: „Atlikta“. Kristaus pašlovinimas reiškia ir neslepiamą jo kūno šlovę, gautą per prisikėlimą, kada tą kūną užtvindė dieviškoji malonė, trykštanti iš jo šlovingos sielos.

Jeigu dėka Dievo Sūnaus įsikūnijimo, kiekvienas žmogus tapo suvienytas su juo, tuomet egzistuoja dar glaudesnis ryšys su juo, kurį nusako vieno kūno narių vienybė. Per krikštą, su Jėzumi numiręs ir prisikėlęs, žmogus tampa neatsiejamu Kristaus kūno nariu, į kurį teka dieviškoji malonė, mirtį ir tamsą nugalinti galybė. Mumyse taip pat auga toji, krikštu pasėta, nemirtingumo sėkla, mumyse neregimai veikia Dievo Dvasia, kuri palaipsniui perkeičia mūsų marius kūnus į tuos garbingus, kuriuos turėsime peržengę mirties slenkstį.

Išties, egzistuoja didelė pagunda matyti tik marumą, silpnumą, trūkumus ir kančią – kitaip tariant – pasilikti Didžiajame Penktadienyje, kaip taikliai pastebėjo kunigas Valentinas savo pamoksle, tačiau Kristaus, Mistino Kūno galvos, prisikėlimas suteikia mums vilties, kad ir mes vieną dieną stovėsime švytintys jo akivaizdoje. Kristaus prisikėlimas yra kartu meilės pergalė prieš blogį. Mišių sekvencijoje sakoma: Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės: mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.

Su naujos kūrinijos pradžia, žmogui prasideda naujas buvimo žmogumi etapas. Kūrinija tampa didesnė ir platesnė. Tikrasis šviesulys Dievo atkurtame pasaulyje yra ne saulė, žvaigždės ar mėnulis, bet juo tapti yra pašauktas žmogus. „Jūs esate pasaulio šviesa“ – kalbėjo Jėzus savo mokiniams. Senovinėje Bažnyčioje krikštas buvo vadinamas „apšvietimu“ (φωτισμός), o pakrikštytasis – „apšviestuoju“. Būti apšviestam reiškia atspindėti šviesą, taip krikščionis turi atspindėti Kristaus, tikrosios pasaulio šviesos, šviesą.

O kaip tai padaryti, žmogus gali pasimokyti iš velykinės žvakės, kuri simbolizuoja Kristų, pavyzdžio. Išties, žvakė teikia šviesą ir šilumą, dalindama save, savo aukos kaina. Ir Kristus nepagailėjo savęs, kad padovanotų žmogui tikėjimo šviesą, tiesos pažinimą ir Dievo draugystės šilumą. Taip ir žmogus gebės save atrasti ir būti žmogumi tik nesavanaudiškoje savęs dovanoje. Prašykime Dievą, kad mums suteiktų savo malonę vis labiau pažinti ir patirti Kristaus prisikėlimo galią mūsų gyvenime, kad ir mes galėtumėm Šventosios Dvasios šviesoje gyventi kaip prisikėlimo vaikai.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/448-velyk%C5%B3-dienos-mi%C5%A1ios-homilija-2016-c.html