“Sielvartas tapo linksmybe”, sako Velykų giesmė. Linksmybe tapo begalinis Švč. Motinos sielvartas, atgailotojos Magdalenos, apaštalo Jono, šventųjų moterų sielvartas. Linksmybe tapo ir visų mokinių išgąstis, baimė, sutrikimas. Bet ne visiems Jeruzalėje anos Velykos buvo malonios. Kaip ir dabar, – ne visi gi žmonės ir mūsų mieste, Tėvynėje džiaugiasi Velykomis. Kai kam jos yra rakštis. Kristaus priešai triumfavo, kad pavyko Viešpatį suimti, apsunkinti, išreikalauti mirties sprendimą ir, galop, pasigėrėti, kaip Viešpats merdėjo ant kryžiaus, kaip dvasią atidavė. Atrodo, galėjo likti ramūs, bet ne. Kristaus priešų triumfas visada neramus. Jie nepasitiki, dar imasi papildomų atsargumo priemonių. Eina pas Pilotą, prašo kad skirtų sargybą saugoti Kristaus kapą, idant mokiniai neišvogtų, nepaskelbtų Kristų prisikėlus. Mokiniai išsigandę išbėgiojo, jiems tatai ir į galvą neatėjo. Bet tas , kas bijo, įsivaizduoja visokiausias galimybes. Tačiau Pilotas juos pavaro. “Turit, – sako, – jums duotas kareivių būrys šventovės apsaugai, statykite, saugokite, kad jums baisu”. Ir štai, kaip buvo Lurde, kaip ne kartą apie mūsų Šiluvą, – apie Kristaus kapą pastatyta sargyba. Jeigu Kristaus priešai būtų visiškai tikri, jog Kristus nėra Dievas, tai kam čia tas atsargumas, aišku, kad neprisikels. Bet va, velnio kirminas vis graužia. Taip ir Bažnyčios priešai visais laikais nerimsta: tai išpūsdami Bažnyčios žmonių klaidas, kad pakirstų visuomenės pasitikėjimą pačia Bažnyčia. Velykų naktį sudreba palaidojimo kalnelis. Viešpaties Angelas nužengia, nuritina akmenį. Garbingas Viešpats išeina iš kapo. Priešų pastatyti sargybiniai tampa pirmaisiais Kristaus liudytojais. Jie išsigandę, be kvapo atbėga į miestą ir skuba pas šventovės viršininkus, pasakoja, kas buvo įvykę. „Išėjo numirėlis iš kapo! Kas dabar bus? Pilotas mus baus!” Nieko. Duoda daug pinigų. Pasakyta aiškiai: “Davė daug pinigų”. Kristaus gyvybę pigiai nupirko – už 30 sidabrinių! Už vergo kainą! Dabar, kai apėmė baimė, kad bus demaskuoti, – dosniai žeria sargybiniams. “Nebijokit, tik tylėkit. Jei kas ko, tai mes jus prieš valdovą išteisinsim. Nieko nebijokit, tik nepasakokit, kad Kristus prisikėlė! Sakykit, mokiniai pavogė, kai miegojome”. Šv. Augustinas gražiai tyčiojasi: “Kas per liudytojas, kuris miegojo ir nieko nematė! Pats tu užmigai, Kristaus nedrauge, kad miegantį liudytoją statai”. Kristaus priešai užsispyrę netikėti, kai jau viskas aišku kaip dieną. Nereikia stebėtis, kad kartais žmogus viską žino ir viską neigia. Žmogus sugeba prieš šviesą užsimerkti. Tai vadinamosios nuodėmės prieš Šventąją Dvasią, kurios neatleidžiamos nei šiame, nei kitame gyvenime. Ne todėl, kad Dievas negalėtų atleisti, bet kad šitaip nusistatęs žmogus negali gailėtis, negali ir nenori tų nuodėmių atšaukti, taigi nenori ir negauna atleidimo. Evangelistas rašo, kad Aukštoji Teismo taryba rinkosi pasitarti, kaip nutildyti liudytojus, ir nutarė negailėti pinigų.

Melas iš dalies pavyko. Daugelis, kam nepatogu buvo prisipažinti, kad Kristus prisikėlė, toliau platino šį melą. Netgi filosofas Justinas II a. rašo, kad buvo išsiuntinėti pranešimai į žydų bendruomenes, išsisklaidžiusias įvairiose Romos imperijos vietose, kad apsišaukėlis Mesijas buvo nužudytas, kad mokiniai išvogė jo kūną, paskelbė jį prisikėlus.

Kur nors toli galima buvo pūsti dūmus į akis, bet Jeruzalėje, kur šimtai žmonių matė tuščią Kristaus kapą, – to nepasakysi. Kai Sekminių dieną nužengė Šventoji Dvasia, apaštalai baigė savo persiauklėjimą ir drąsiai pradėjo skelbti: “Štai jo kapas tuščias”. Niekas neišdrįso durti pirštu ir sakyti: “Jūs patys išnešėt savo mokytoją iš kapo!” Nusivedę apaštalus į teismo tarybą, taip pat nesakė: “Jūs melagiai, patys padarėte, o dabar skelbiate to savo Jėzaus prisikėlimą.” Ne gėdino, bet draudė ir gąsdino! “Neminėkite šio vardo, nekalbėkit jūs apie savo Jėzų!” Kai neužteko žodžių, pereita prie rykščių. O jų gavę, apaštalai didžiuodamiesi ėjo iš teismo tarybos, gavę kentėti dėl Jėzaus vardo.

Kristus priešams nepasirodė. Čia pasireiškia jo didybė. Kokia nors mažesnė asmenybė – gal pasididžiuotų: “Štai jūs norėjote mane nužudyti. O dabar matote…”. Prisikėlęs Kristus pasirodė bičiuliams, kuriems norėjo tikėjimą sustiprinti. Tuo pačiu metu jį matė 500 žmonių iškart. Kai kurie dar abejojo, paskui visi pradžiugo. O jis priėjo artyn, kalbėjo, parodė savo žaizdų žymes. O tie, kuriems nepasirodė, – buvo neverti to. Prieš pora savaičių jie tarėsi nužudyti Jėzaus prikeltąjį Lozorių, kam žmonės, matydami prikeltą mirusį, tiki Kristumi. Kokia nesąmonė! Kristus galėjo prikelti nuo ligos mirusį, bet negalės prikelti nužudyto?

Kad Kristus jiems nepasirodė, – tai galutinio atmetimo ženklas. Viešpats buvo juos įspėjęs: “Jei netikėsite, tai ir mirsite savo nuodėmėse”. Teismo tarybai Jėzus pasakė: “Jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir dievybe”. Tai lieka Teismo dienai, kada visi pamatys jį garbingą, – visi tie, kurie įsiręžę neigė, ir tie, kas norėtų, kad Kristaus nebūtų buvę, kad jis nebūtų Dievas ir kad juo nebūtų tikima.

Aukštoji vyresnybė galėjo devynis kartus įtikėti dėl Kristaus žodžių ir darbų, įtikėti, kai Kristus prikėlė Lozorių. Galėjo įtikėti dėl jo šventos kančios, kaip įtikėjo romėnas karininkas, sakydamas: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!” Galėjo įtikėti, kai sargybiniai pranešė prisikėlimą, bet nenorėjo, tad ir paliekami savo pasirinktoje tamsoje. Be reikalo sako kai kurie gudruoliai: “Tegu man Dievas stebuklą padaro, tai aš įtikėsiu! Iš kur tas gudruolis, kad šokdintų Visagalį Viešpatį Dievą? Pakanka stebuklų gamtoje, istorijoje. Pakankamai didinga, šventa ir graži jo Bažnyčia. Turėk gerą valią ir tikėsi. Jeigu jos neturėsi, Viešpats nesiduos šokdinamas. Dabar tikime, kad amžinybėje regėtume.

Didis katalikų tiesos gynėjas, prancūzų žurnalistas Lui Veijo (Louis Veuillot) paprašė ant kapo užrašyti: “Tikėjau, dabar regiu”.

Tie, ant kurių kapų stovi kryžiai, kurie mylėjo Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusį, kurie dėl jo atpirkimo nuopelnų gavo sau jo atleidimą – tikėjo, o dabar regi.

Ir mes brangieji, tikime ir ryžtamės ištikimai laikytis tikėjimo, o Dievas duos sulauksime, – regėsime!
Amen.
Apd 10, 34a. 37-43; Kol 3, 1-4 arba 1 Kor 5, 6b-8; Jn 20, 1-9

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9705/705hom1.html