Jau Vėlinių išvakarėse ant kapų uždegtos žvakės išsklaidė niūrią tamsą, ir baugščiai liepsnodamos apšvietė ne tik artimųjų kapus, bet ir rimtimi bei susimąstymu pažymėtus mūsų veidus. Apie ką mąstome stovėdami prie kapo ar šiandien švęsdami Eucharistiją, kurios metu paminime visus mirusiuosius? Pagaliau, ką Bažnyčia nori pasakyti Vėlinių dieną Dievui ir žmonėms?

Dažniausiai mūsų mintys būna liūdnos. Atsinaujina artimo žmogaus praradimo, netekties širdgėla; prisimename, kad ir mes mirsime, ir tai baugina. Paslaptimi, šaltumu, tamsa dvelkianti mirtis skatina melstis, kreiptis į paskutinę instanciją – Dievą, nes tik Jis gali pagelbėti mūsų mirusiesiems, o taip pat mums – gyviesiems, nes mirties akivaizdoje jau nieko nepagelbės sveikas gyvenimo būdas ar medicina. Kodėl artėdami prie didžiojo perėjimo slenksčio pasiduodame tamsioms mintims, slegiančiai nežiniai ar baimei, kurią dar padidina juodi “katafeliai”, kapeliai, “calūnai”? Todėl, kad bijome mirties. Jos ir aš bijau, bet pamąstę giliau galime pastebėti, kad mirties akivaizdoje žmogus bijo ne pačios mirties, o perėjimo. Bijo mirties proceso. Bijo jo įvairovės – gal teks ilgai ir kankinančiai sirgti, gal tai bus labai skausminga. Netikintis jos bijo, dar ir varginamas nežinios, kas jo laukia peržengus šią lemtingąją ribą. Mirties bijome visi, nes norime, kad ta akimirka mūsų gyvenime būtų kuo vėliau.

Šiandien Bažnyčia parodo kitą liūdnos realybės pusę ir ne tamsias, bauginančias mintis nori pažadinti. Įdėmiau įsiklausykime ką liudija Žodžio liturgijos skaitiniai. Jie skelbia prisikėlimo viltį. Ne tamsą, neviltį, bet džiaugsmingą viltį. Kai kas gal pasakys (ir pasako) – negi laidotuvių metu arba šiandien privalome džiaugtis ir linksmintis? Atsakau – laidotuvės ir vestuvės yra skirtingi mūsų gyvenimo įvykiai, todėl ir išgyvename juos skirtingai. Vėlinių dieną Kristus per Bažnyčią dar ir dar kartą paliudija, kad mirtis veda ne į sunykimą, visišką išsiskyrimą, bet į amžinąjį gyvenimą Dievuje. Jis žino kaip skaudu išsiskirti su mylimais žmonėmis, todėl gaivina mus susitikimo viltimi, o mirties baimę išsklaido liudydamas prisikėlimą. Jėzus prisikėlė ne dėl savęs, bet dėl mūsų, kad dovanotų gyvenimą. Šv. Paulius laiške korintiečiams sako, “jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias”. Kristus tikrai prisikėlė ir Bažnyčia bei mes, jos nariai, susibūrę apie Viešpaties altorių išpažįstame šią tiesą – Kristus dovanojo amžinąją gyvybę, kurios mirtis nepajėgi atimti. Todėl šiandien sakau, kad Eucharistiją švenčiame, nes esame gaivinami Jėzaus suteikta viltimi ir tikėjimu gyventi. Bijoti reikia atsiskyrimo nuo Dievo – blogio, nuodėmės, kurie veda į tikrąją mirtį.

Vėlinių Žodžio liturgija neužmiršta ir kančios. Pirmajame skaitinyje išklausėme pasakojimą apie Jobo dramą. Dažnai labai nelengva nešti gyvenimo kryžių, kai patiri kančias kaip Jobas, bet gyventi vis vien norisi. Praradęs šeimą, turtus, patyręs kūną ir dvasią alinančią ligą Jobas gyvena… gyvena sėdėdamas savo šlovės, turto, įtakos kitiems žmonėms pelenuose. Buvęs galingas ir praradęs viską, bet gyvas tikėjimu ir viltimi: “aš nubusiu, jis aprengs mane, ir savo kūne aš Dievą regėsiu”. Jį gaivina viltis, kad “gyvena Atpirkėjas manasis”. Kodėl Jobas net kentėdamas ir stovėdamas ant mirties slenksčio džiaugiasi viltimi? Todėl, kad dar daug amžių iki Dievo Įsikūnijimo jis suvokė ir tikėjimu priėmė Jo tiesą, kurią vėliau paliudijo Kristus: ”Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti…, laimingi tarnai, kuriuos šeimininkas ras budinčius”. Nelaimių ir kančios išvargintas Jobas priekaištaudavo Dievui, ginčijosi su Juo, bet visada buvo Jam ištikimas – tikėjo ir pasitikėjo. Net sunkiausiomis akimirkomis ir gundomas stengėsi gyventi tikėjimu Dievu.

Vienas kunigas papasakojo pokalbį su berniuku, nerūpestingai žaidusiu futbolą. Kunigas jo paklausė: “Ką darytum, jei dabar sužinotum, kad netrukus mirsi?” Berniukas minutėlei susimąstė ir tyliu balsu atsakė: “Žaisčiau kamuoliu”. Keistas atsakymas, bet taip atsakyti gali tik tas, kuris žino, jog jis priklauso Dievui ir stengiasi gyventi pagal jo mintį. Ar sunkiai dirbtų, atlikdamas savo pareigas, ar nerūpestingai ilsėtųsi, grožėdamasis gamta, krikščionis gali nebijoti mirties, jei stengiasi gyventi pagal Evangeliją. Jis gyvena su Kristumi, kuris dovanoja jam gyvenimą. Perėjimas pas Viešpatį jam nebaisus, nes žino Jame rasiąs amžinuosius namus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9719/719hom3.html