Dažnai tenka kantriai palaukti, kol Šventoji Dvasia leidžia suvokti Viešpaties žodžių prasmę. Kai Jėzus kalbėjo mokiniams: „Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. <…>Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“, jie veikiausiai nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Nieko nuostabaus, nes šių ir daugelio kitų Jėzaus žodžių prasmę turėjo nušviesti Prisikėlimo rytas. Pirmoji tai patyrė Marija Magdalietė: ji pažino Mokytoją, kai šis ją pašaukė vardu. Tada suvokė, jog tuščias kapas yra vartai ir kad Viešpats iš tikrųjų ją pažįsta vardu. Po to jis atėjo pas mokinius, kurie iš baimės buvo užsirakinę duris. Viešpats paskelbė jiems ramybę ir išvedė į gatves. Šiandien girdėjome, kaip drąsiai Jeruzalėje Petras skelbia Prisikėlusįjį. Juk Viešpats sakė, kad taps vartais, pro kuriuos išves savo avis iš baimės, nelaisvės, nepasitikėjimo. Mokiniai kelyje į Emausą nujautė savo Ganytoją jau tuomet, kai jis aiškino jiems Raštą. Tačiau galutinai pažino Viešpatį jam laužant duoną. Juk jis buvo žadėjęs, kad per jį įėjusieji ras ganyklą, vienintelę, kur galima numalšinti alkį ir troškulį Viešpaties Kūnu ir Krauju. Tomui nepakako to, kad Viešpats Jėzus atėjo esant užrakintoms durims, nepakako ir ramybės palinkėjimo. Tomas pažino Viešpatį tik iš jo žaizdų, kurias palietė savo rankomis. Tik tas Ganytojas, kuris prisikėlė gyvenimo apstybei, gali dovanoti šią apstybę kitiems.

Nuo Velykų Dievo žodis mus kreipia, stiprindamas tikėjimą Jėzaus prisikėlimu. Apaštalų darbų pasakojimas apie Petro skelbimą ir trijų tūkstančių krikštą turi mus įtikinti, jog Viešpaties prisikėlimas yra istorinė tikrovė, reikliai įtraukianti kiekvieną iš mūsų.

Evangelistas Jonas pateikia palyginimą, o tai nėra dažna jo Evangelijoje, todėl jis įgyja ypatingos svarbos. Ši parabolė skiriama fariziejams, kurie tarėsi galį vesti kitus Viešpaties vardu, be to, pavydėjo Jėzaus populiarumo. Fariziejai nesupranta akivaizdžių jiems taikomų užuominų: „jie nesuprato, ką tai reiškia“. Galima būtų manyti, kad Jėzus leidžiasi į ginčą ir lygina save su fariziejais, tarsi jie būtų piktadariai, o jis teisėtas ganytojas. Tačiau Jėzus imasi aiškinti vieną palyginimo vietą. Jis neįrodinėja esąs teisėtas ganytojas, bet sako: „Aš esu vartai. <…>Kas eis pro mane, bus išgelbėtas.“ Jis pabrėžia, kad yra vartai, ir nė vienam žmogui neužveria išganymo galimybės. Tai galioja net jį atmetantiems fariziejams. Neįmanoma aiškiau atskleisti Jėzaus – Mesijo išskirtinumo. Tiems, kurie jį mato kaip konkurentą, Jėzus skelbia, jog Homilijos jis yra vieninteliai galimi vartai į išganymą. Visi turi eiti pro šiuos vartus, net ir tie, kurie pagal savo dvasinę kompetenciją, valdžią bei pareigas tikinčiųjų bendruomenėje atrodo esą išskirtiniai. Šis mokymas yra svarbus ir šiandien. Ar mes iš tikrųjų esame įsitikinę, kad joks kitas religinis vadovas ar mokytojas negali mūsų nuvesti į išganymą, kad vieninteliai vartai yra Kristus? Viešpats Jėzus šiandien aiškiai sako, jog nėra daugybės išganymo vartų, yra tik viena tiesa – pats Jėzus. Visi kiti vertingi tik tiek, kiek yra susiję su juo ar kyla iš jo.

Ganytojas pakviečia savo avis vardu. Jam avys nėra vien anoniminiai kolektyvo vienetai, galbūt suskaičiuoti ar sunumeruoti. Ganytojas su kiekvienu turi asmeninį ryšį ir vadina vardu. Jėzus prisistato. Jis yra avių vartai. Per jį ateinama į saugumą, į tėvynę, į amžinąjį gyvenimą. Mokiniai, sutikę Kristų ir radę jo vartus, „ateis ir išeis“, tačiau tai nereiškia, kad Kristus liks kažkur nuošalyje. Visur ir visada per Kristų artėjama prie Dievo, taip pat per Kristų einama į pasaulį. Krikščionis žino priklausąs Kristui, ir ta priklausomybė laiduoja jam saugią tėvynę. Jėzus supriešina tikrąjį ganytoją, kuris yra jis pats, ir vagis bei plėšikus. Tai žmonės, kurie į aptvarą patenka savo privačiais keliais, perlipę per aptvarą. Patekimo būdas rodo jų piktus tikslus. Jėzus taria griežtus žodžius: „Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai.“ Tik Jėzus Dievo pasiųstas vykdyti išganymą ir dovanoti amžinąjį gyvenimą. Kalbėdamas apie piktuosius konkurentus Jėzus turi omenyje ne Mozę ar pranašus: jie taip pat buvo Dievo pasiųsti nurodyti ir atskleisti Mesiją. Kai kurie fariziejai stengėsi supriešinti Jėzų su Moze. Jėzus turi omenyje apsišaukėlius, netikrus pranašus, propagandistus, į Dievo vietą pretenduojančius valdovus. Tikrieji Jėzaus mokiniai turi imunitetą apsimetėlių atžvilgiu. Jie instinktyviai ginasi nuo tokių, kartais gražiai kalbančių ir kilniai atrodančių „gelbėtojų“. Tikrieji mokiniai pažįsta Jėzaus balsą, yra prie jo įpratę, jie neseka paskui svetimuosius.

Kiti du sekmadienio skaitiniai moko, kaip išlikti ištikimiems. Petras Apaštalų darbuose ragina „gelbėtis iš šitos iškrypusios padermės“ ir pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardu. Anot Petro, neįmanoma suderinti pasaulio dvasios ir tikėjimo į Kristų. Pasirinkti krikštą reiškia priimti mirtį su Kristumi ir būti atgaivintam kartu su juo. Tiems, kurie pasirinko Jėzų, reikia ištverti iki galo, ir Petras aiškina, kaip turime išlikti kantrūs: „darydami gera ir kentėdami“. Petras plačiau nepaaiškina, kokius gerus darbus dera daryti priėmus krikštą. Galima suvokti, jog kiekvienas privalo daryti tai, ką mato esant gera savo srityje. Tačiau apaštalas pabrėžia, kad krikščioniui reikia „kantriai kentėti“. Kentėdami išgyvename virsmą per mirtį į prisikėlimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-06.pdf