Laimingos sutuoktinių akimirkos, kai abu tėvai kartu svarsto, kokiu vardu pavadins savo kūdikį. Dėl kai kurių vardų karštai diskutuojama, išbandomas jų skambesys. Vardai kelia asociacijas, jie primena šventuosius, kartais kultūros, politikos ar sporto įžymybes. Yra tokių šeimų, kuriose per kelias kartas nusistovėjusios vardų tradicijos. Visi tėvai nori, kad vardas atitiktų vaiko būdą. Vaikui parinktas vardas patvaresnis už kūdikio vystyklus ar keičiamus drabužius. Tam tikra prasme, suteikdami vardą, tėvai numato savo vaiko gyvenimo programą. Vardas pažymi žmogaus unikalumą. Dievas sako žmogui: „pašaukiau tave vardu”. Angelas apreiškė Zacharijui būsimojo Krikštytojo vardą: „tu jį praminsi Jonu”. Kūdikiui gimus, jo tėvams tenka atremti giminių pasipriešinimą: „O, ne! Jis vadinsis Jonas” (Lk 1, 63).

Šios dienos Evangelijoje kalbama apie tą reikšmingą vardo suteikimo momentą. Marijai su Juozapu neteko spėlioti renkant vardą iš vardyno. Šio vaiko atsiradimą lydėjo ženklai ir pranašystės. Marija nuo angelo apreiškimo ir kūdikio pradėjimo momento suvokė, jog Dievas per šį kūdikį vykdo jos ir visos Izraelio tautos gelbėjimo planą. Ji išreiškė šį tikėjimą, kai jos Sūnus tebebuvo įsčiose: „Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo gelbėtoju. <…> Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius”. Jėzaus vardas nurodomas tiek Marijai (Lk 1, 21), tiek Juozapui (Mt 1, 21). Marija ir Juozapas, žinoma, pakluso Dievo valiai: „jam buvo duotas Jėzaus vardas”.

Praslinkus aštuonioms dienoms po vaiko gimimo, pagal Mozės įstatymą berniukas paženklinamas sandoros tarp Jahvės ir Dievo tautos ženklu. Jam duodamas vardas Jėzus, reiškiantis „Dievas gelbėja”, arba „Dievas yra mūsų išgelbėjimas”. Apipjaustymas yra drauge pirmas viešas Dievo išganymo skelbimas. Jėzus paklūsta Mozės įstatymo reikalavimams, jis viskuo prilygsta savo tautiečiams, išskyrus nuodėmę. Dievas gelbėja, tačiau mes visi privalome dalyvauti tame gelbėjimo darbe.

Šiam vaikui neveltui buvo suteiktas toks vardas. Kaip Jėzus iš Nazareto įvykdė savo gyvenimo programą „Dievas gelbėja”? Jis nenukariavo pasaulio kraštų, neįkūrė pasaulinės imperijos, neatrado naujų žemynų, nenustebino stulbinančiais moksliniais atradimais. Žinome apie jo gyvenimą: gimė iš mergelės Marijos, buvo nukryžiuotas, mirė ir palaidotas, trečią dieną prisikėlė iš numirusių. Dievas jį pirmutinį išgelbėjo iš mirties. Kas galėtų būti reikšmingiau už šį išgelbėjimą? Žmogus gali išsigelbėti nuo daugelio blogybių, bet ne nuo mirties. Jėzaus gyvenimas buvo paženklintas meilės ir buvimo kitų labui. Jis gyveno ne sau ir mirė ne dėl savęs. Vardą „Dievas gelbėja” galėtume pakeisti tolygiu vardu „Meilė gelbėja”. Tai buvo didžioji Jėzaus pergalė, jo Karalystė, didysis jo atradimas.

Jėzus vadinamas ir kitais vardais bei titulais. Evangelisto Mato pacituotoje Izaijo pranašystėje sakoma: „jis vadinsis Emanuelis” (Mt 1, 23). Dar vienu vardu Jėzus pramenamas pagal gyvenamąją vietą: „Jį vadins Nazariečiu” (Mt 2, 23). Piemenims taip pat nurodomi ypatingi Jėzaus vardai: „Viešpats Mesijas” (Lk 2, 11).

Jėzaus vardas nesaugomas autorinių teisių. Daugelį žmogaus rankų bei proto kūrinių draudžiama reprodukuoti bei savintis, už tai netgi gresia baudos. Jėzaus vardas ir jo programa atvira visiems: Viešpats kviečia ja sekti. Mes visi nešiojame Jėzaus vardą, nors vadinamės ir kitokiais vardais. Svarbiausia tai, kad buvome pakrikštyti Jėzaus vardu. Kai kunigas krikšto metu pirmąkart ištarė mūsų tėvų parinktą vardą, jis paženklino kryžiaus ženklu kaktą, lūpas ir krūtinę. Nuo tada mūsų gyvenime atsiveria gelbėjančiojo Dievo galia. Apaštalas Paulius Romos krikščionims rašė: „Krikštu mes esame palaidoti su juo mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą” (Rom 6, 4). Kitais žodžiais tariant, visi žmonės eina Jėzaus pramintu keliu. Po Jėzaus prisikėlimo mirtis yra ne niekis, bet nauja pradžia.

Prasminga pradėti Naujuosius Metus Jėzaus vardu. Panašiai kaip kiekvienas iš mūsų buvome pakrikštyti Jėzaus vardu, taip ir kiekviena laiko atkarpa taip pat paženklinta jo vardu. Bažnytinė tradicija kiekvienus metus vadina Viešpaties metais – Anno domini. Kristaus buvimas mumyse yra daugiau negu tik atminimas. Kai mąstome apie jį, jis iš tikrųjų tampa esamas. Marijos ištartas „taip” moko mus panašiai kaip ji priimti Kristaus buvimo malonę. Kristus būna tarp mūsų Mišiose ir kasdieniniame gyvenime, jį galime sutikti savo širdyje ir kituose žmonėse. Priėmę Kristų išmoksime priimti ir kitus, nenorėdami perdaryti jų pagal savo pavyzdį. Išmoksime laiminti savo artimuosius, šeimos narius ir visą pasaulį pirmojo liturginio skaitinio žodžiais: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! <…> Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!”

Aštuntąją dieną po Kalėdų liturginiame skaitinyje vėl prisimenamas Šventosios nakties įvykis. Šiandien dar aiškiau prieš akis iškyla Marijos paveikslas. Marija stebisi piemenų pasakojimu. Jie sako tai, ko Marija dar negirdėjo. Dievo Motinai angelas buvo apreiškęs žinią apie Mesijo gimimą dar kūdikiui neprasidėjus. Taigi dabar Marija dėmėjosi piemenų pasakojimą ir svarstė tuos dalykus savo širdyje. Jai reikalingas kitų liudijimas. Piemenų pasakojimas ir Betliejaus angelo žodžiai patvirtina tai, ką Marija suvokė Nazarete, ir veda ją gilyn į dieviškuosius slėpinius. Niekas neturi teisės reikalauti iš Dievo asmeninių tiesioginių apreiškimų. Pakanka įsidėmėti tai, ką liudija patikimi liudytojai, o išgirstą žinią patikimai paliudyti kitiems.

Marija, apmąstanti širdyje dieviškuosius slėpinius, yra pavyzdys kiekvienam krikščioniui. Kantriai ir rūpestingai svarstydami savo širdyse Evangelijos žodžius, pasakytus apie kūdikį Jėzų, subrandinsime savo gyvenime vaisių.

Parengta pagal J. Dirnbecką, P. Granigą, G. Trenklerį

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0123/123hom3.html