Trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijos pagal Luką tekstas mums perteikia vieną iš daugelio Prisikėlusiojo pasirodymų. Emauso mokiniai ką tik sugrįžo į Jeruzalę ir pasakoja savo draugams, kas jiems atsitiko kelyje, kai pats Jėzus atsiranda tarp jų tardamas: „Ramybė jums!“ Mokinių jausmai gana permainingi: iš pradžių išgąstis, lyg matytų kažkokią dvasią, po to nuostaba, netikėjimas ir, pagaliau, džiaugsmas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad netikėjimas ir džiaugsmas čia atsiranda greta: „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis.“ Tai lyg tikėjimas, kuris nežino, kaip tai suvokti, panašiai yra sakoma: per daug nuostabu, kad tai būtų tiesa! Norėdamas juos įtikinti, Jėzus prašo ko nors valgyti, nes valgymas kartu kuria pasitikėjimą ir bendrystę, rodo gyvybę.

Viena vertus, Jėzus negrįžo į empirinę egzistenciją, nuo kurios neatsiejamas mirties dėsnis, bet nauju būdu gyvena bendrystėje su Dievu, visam laikui nebepavaldus mirčiai. Kita vertus, svarbu tai, kad susitikimai su Prisikėlusiuoju yra kai kas kita, negu vidiniai įvykiai ar mistiniai potyriai – tai tikri susitikimai su Gyvuoju, naujaip turinčiu kūną ir išliekančiu kūnišku. Evangelija tą labai primygtinai pabrėžia: Jėzus nėra, kaip pirmą akimirką pamano išsigandę mokiniai, „vaiduoklis“, „dvasia“, bet „kūnas ir kaulai“. Kas yra vaiduoklis, kuo skiriasi dvasios pasirodymas nuo Prisikėlusiojo pasirodymo, geriausiai rodo Biblijos pasakojimas apie vėles iššaukti galinčią moterį: Sauliaus prašoma, ji iššaukia ir iš požeminio pasaulio iškviečia Samuelio dvasią (plg. 1 Sam 28, 7–19). Iššaukta dvasia yra mirusysis; jį galima laikinai iššaukti, bet paskui jis vėl turi grįžti į mirusiųjų pasaulį.

Jėzus, priešingai, ateina ne iš mirusiųjų pasaulio, kurį galutinai paliko, bet iš gryno gyvenimo pasaulio, iš Dievo kaip tikrai Gyvasis, pats esantis gyvybės šaltinis. Evangelistas Lukas priešingybę „dvasiai“ drastiškai išryškina pasakodamas, kad Jėzus vis dar nepatiklių mokinių paprašė duoti ko nors užvalgyti ir paskui jų akyse suvalgė gabalėlį žuvies. Norint suprasti Prisikėlusiojo valgymą, svarbus ir naudingas pasakojimas yra kitame šv. Luko veikale – Apaštalų darbuose: „Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado“ (1, 3–4). Norint teisingai suprasti žodį „bevalgant“, kuris lygiai kaip ir žodžiai „rodydamasis“ bei „aiškindamas“ nurodo keturiasdešimt dienų trunkantį veiksmą, labai reikšmingas yra Luko vartojamas graikiškas žodis synalizómenos. Paraidžiui išvertus reiškia „druską su jais valgydamas“.

Lukas šį žodį neabejotinai parinko apgalvotai. Senajame Testamente bendru duonos ir druskos valgymu steigiamos tvirtos sąjungos (plg. Sk 18, 19; 2 Kr 13, 5). Druska yra tvarumo laidas. Tai priemonė nuo trūnijimo, puvimo, neatsiejamo nuo mirties esmės. Kiekvienas valgymas yra kova su mirtimi – būdas, kaip išlaikyti gyvybę. Jėzaus „druskos valgymas“ po prisikėlimo – suprantamas kaip naujo ir nenykstančio gyvenimo ženklas – kreipia į naują Prisikėlusiojo valgymą su savaisiais. Tai Sandoros sudarymo vyksmas ir todėl vidiniu ryšiu susijęs su Paskutine vakariene, kai Viešpats įsteigė Naująją Sandorą. Tad slėpiningu druskos valgymo šifru išreiškiamas vidinis ryšys tarp vakarienės Jėzaus kančios išvakarėse ir naujos stalo bendrystės su Prisikėlusiuoju: jis duoda save saviesiems kaip valgį, taip leisdamas jiems dalyvauti jo gyvenime.

Čia prasminga prisiminti dar ir Jėzaus žodžius Morkaus evangelijoje: „Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi. Druska – geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs“ (9, 49–50). Keliuose rankraščiuose, remiantis Kun 2, 13, dar priduriama: „Visas aukas pasūdysi druska.“ Aukų pasūdymo prasmė – atnaša pagardinti ir apsaugoti nuo puvimo. Tad atsiskleidžia įvairios reikšmės: Sandoros atnaujinimas, gyvybės atnaša, savosios būties apvalymas save dovanojant Dievui.

Lukui Apaštalų darbų pradžioje apibendrinant povelykinius įvykius ir ten Prisikėlusiojo ir mokinių valgymą prie bendro stalo nusakant žodžiu synalizómenos – „druską su kitais valgydamas“, šio naujo valgymo prie bendro stalo slėpinys išlieka, tačiau kartu aikštėn iškyla esminis dalykas: Viešpats iš naujo įtraukia mokinius į bendrą Sandorą su savimi ir su gyvuoju Dievu, dovanoja jiems dalį tikrajame gyvenime, juos pačius padaro gyvaisiais ir jų gyvenimui suteikia skonį – prasmę Kaip valgymas prie bendro stalo su savaisiais galėjo atrodyti tą Velykų dieną, mums sunku įsivaizduoti. Tačiau galime įžvelgti vidinę esmę ir pamatyti, kad šis valgymas su Prisikėlusiuoju, nors ir kitaip, tęsiasi liturgine bendryste, Eucharistijos šventimu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-03.pdf