Katalikams Marijos vaidmuo išganymo istorijoje yra akivaizdus. Ji nėra mūsų atpirkėja, bet Atpirkėjo Motina, todėl ypatingu būdu gerbiame jos dalyvavimą ir bendradarbiavimą su Šventąja Dvasia. Marijos ištartas „Tebūnie“ mums visiems teikia viltį, kad padedant Dievo malonei įmanoma įvykdyti tai, ko Dievas iš mūsų laukia. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris Mater rašo, kad Marijos tarpininkavimas yra užtariamojo pobūdžio: „ji tarpininkauja ne kaip pašalietė, bet kaip Motina, žinodama, jog kaip tokia gali pateikti Sūnui žmonių poreikius ir net „turi teisę“ tai daryti“ (RM, 21).

Marijos ėmimo į dangų šventė kitose krikščioniškosiose tradicijose yra vadinama Dievo Motinos „užmigimu“. Katalikų tradicijoje pagerbiame tikėjimo tiesą, išreikštą Pijaus XII 1950 m. paskelbta dogma. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium ši tikėjimo tiesa nusakoma taip: „Nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (plg. Apr 19, 16) ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“ (žr. taip pat Katalikų Bažnyčios katekizmas, 966).

Pirmajame skaitinyje iš Apreiškimo knygos susipina simbolika ir tikrovė apie Mariją ir Dievo tautą. Čia išganymas vaizduojamas kaip kova su blogio jėgomis. Bažnyčią simbolizuojanti moteris kenčia dėl to, kad siekia parodyti pasauliui Dievą. Ši scena yra tarsi viso Marijos gyvenimo santrauka. Ji išrinkta būti Dievo Sūnaus Motina, todėl vaizduojama apsisiautusi saule ir vainikuota žvaigždžių vainiku. Tačiau jai taip pat tenka kentėti dėl persekiojimų. Jos Sūnus puolamas velnio, bet galiausiai paimamas pas Dievą. Moteris apsaugoma Dievo jai parengtoje būstinėje. Marijos ėmimas į dangų yra atlygis už jos meilės darbą. Ji paimama į tą ypatingą vietą, kurią vadiname dangumi. Ji pasitikėjo Dievu ir Dievas patvirtino jos pasitikėjimą. Jos gyvenimas baigėsi užmigimu Viešpaties rankose. Ji per amžius yra danguje su kūnu ir siela. Ji yra ta, kurią visos žmonių kartos vadina palaiminta. Ji pilnutinai džiaugiasi Jėzaus aukos vaisiais.

Skaitinyje iš Laiško korintiečiams mirtis vaizduojama kaip priešas. Priešas yra pirmiausia dvasinė mirtis, niokojanti dieviškąjį gyvenimą. Mes visi išgyvename sunkumų ir išbandymų, patiriame pagundų neištesėti. Marijos ėmimas į dangų rodo pergalę prieš visas mirties atmainas. Jėzaus Kristaus pergale mirtis prarado savo geluonį.

Fizinė mirtis – tai perėjimas iš vieno gyvenimo būvio į kitą. Apaštalas Paulius aiškina, kad pirmasis žmogus savo neklusnumu pelnė mirtį, o ją įveikė naujasis Adomas – Jėzus Kristus. Kristaus prisikėlimo malonėje dalyvauja „ kiekvienas pagal savo eilę“. Marija pirmutinė šioje eilėje. Marijos ėmimas į dangų reiškia gyvenimo perkeitimą. Marija yra krikščionių pavyzdys tuo, kad klausėsi Dievo žodžio ir gyveno juo. Ji nešiojosi Dievo gyvenimą savyje, dalyvavo savo Sūnaus gyvenime šioje žemėje, o po jo prisikėlimo yra per amžius susivienijusi su juo.

Marija moko mus su pasitikėjimu pasitikti mirtį. Krikščionis baimingai nestumia šalin minčių apie mirtį, bet nuolat rengiasi ją pasitikti. Mirčiai rengiamės kiekvieną vakarą eidami nakties poilsio ir dėkodami už praėjusią dieną. Vyresni žmonės atsimena gražų paprotį – per Žolinę pašventinti žolynai sudedami į pagalvę, su kuria krikščionis išlydimas per laidotuves. Žolynai primena dalyvavimą Marijos ėmimo į dangų iškilmėse ir žadina viltį jos pavyzdžiu dalyvauti Kristaus prisikėlime.

Evangelijoje vaizduojamas Marijos susitikimas su Elzbieta. Palaimingą aplankymą liudija Jonas Krikštytojas, įsčiose šoktelėdamas iš džiaugsmo. Šis fragmentas pilnas simbolių ir rodo, kad ištarus Dievui „taip“gyvenimas perkeičiamas. Šiandien prašykime, kad būtume panašūs į Mariją, drąsiai ir ryžtingai atsilieptume į Dievo kvietimą. Melskime gilaus tikėjimo, kad aplinkinėje tikrovėje galėtume įžvelgti reikšmingus ženklus, o mūsų tikėjimo simboliai vestų mus pas Dievą, jog atėjus laikui galėtume su Marija džiaugtis jos Sūnaus šlove per amžius.

Per Marijos ėmimo į dangų iškilmę švenčiame Marijos tikėjimo teisumą. Marija nuo pat prasidėjimo buvo susivienijusi su Dievu. Savo motinos Onos įsčiose ji buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Šią tiesą išreiškiame švęsdami Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. Ji laisva valia priėmė Dievo kvietimą būti Išganytojo Motina. Drauge priėmė pranašystes apie širdį perversiančius skausmo kalavijus. Marijai teko kentėti dėl apkalbų, gelbėtis nuo persekiojimų, patirti paniekinimų. Po kryžiumi ji iškentėjo savo Sūnaus mirtį. Marija ne tik pradėta be nuodėmės, bet ir gyveno nenusidėdama. Todėl ji nepatyrė nuodėmės padarinių. Žemiškojo gyvenimo pabaigoje jos kūnas ir siela susivienijo su Dievu. Ji „laiminga įtikėjusi“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-13-14.pdf