Amosas skyrėsi nuo daugelio kitų pranašų. Jis nedėvėjo ypatingų drabužių kaip Ezekielis ar Jeremijas, nebuvo pranašas visą gyvenimą kaip Izaijas ar Samuelis, nešokiravo aplinkinių vaizdžiais pranašiškais veiksmais kaip Elijas, Ozėjas ar kiti. Amosas buvo piemuo ir šilkmedžio vaisių brandintojas. Tai jo įprastinis darbas. Jis gyveno į pietus nuo Judo karalystės ribos. Vieną dieną gavo Dievo žodį, liepiantį viską palikti ir eiti į Šiaurinę karalystę ir raginti žmones gręžtis į Dievą. Bet-Elio kunigui Amazijui reiškiant nepasitenkinimą, Amosas atsako, kad ne pats pasiprašęs būti pranašu, bet Dievas jį pasiuntęs: „Liūtas suriaumojo, kas nebijos? Viešpats Dievas kalbėjo, kas atsisakys pranašauti?“ (Am 3, 8). Amosas buvo panašus į kitus pranašus tuo, jog svarbiausia pareiga laikė skelbti Dievo žodį, jam nerūpėjo, ar žmonės nori jį priimti.

Panašiai ir šiandienos Evangelijoje: Jėzaus mokiniai niekuo neypatingi, paprasti žmonės. Buvo labiau išsilavinusių Rašto žinovų, laikiusių tuos galilėjiečius žvejus nepakankamai kompetentingais. Turbūt mokiniai ir patys apie save taip manė. Tačiau nesipriešino – neatsisakė misijos žvelgdami į savo siuntėją. Jėzaus autoritetas duoda jiems jėgų imtis sunkios užduoties. Apaštalai turėjo mokytis skelbti Dievo žodį atsiskyrę nuo regimo Dievo artumo. Kita vertus, žmonės turi įprasti priimti Kristaus išganymo žinią, atnešamą per kitų tarnystę. Neturint jokių turtų, jiems privalu liudyti tikrąjį turtą – dangaus Karalystę. Ją ženklina trys dalykai: atgaila, išlaisvinimas nuo demonų ir ligonių gydymas.

Apaštalams Jėzus duoda valdžią netyrosioms dvasioms. Jo nurodymai leidžia suvokti Dievo karalystės ženklus. Iš tikrųjų žmonės savo jėgomis negali nei sukurti, nei nusakyti Dievo karalystės. Pasiųstieji apaštalai neaprūpinami ištobulinta doktrina ar įtikinančiomis priemonėmis. Evangelinis neturtas ir saugumo garantijų stoka daro apaštalus prisiartinusios Dievo karalystės ženklu. Apaštalai nepasakoja apie Dievo karalystę, bet ragina atsiversti. Tai būtina sąlyga, kad žmonės galėtų suvokti prisiartinusią Karalystę.

Apaštalai eina pas žmones neturėdami garantuoto aprūpinimo, be duonos ir pinigų. Jie taip pat nežino, ar misija pavyks („Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų…“ Mk 6, 11). Apaštalai siunčiami po du, nes dviejų liudijimas laikomas patikimu įrodymu. Kita vertus, mokiniai turi vienas kitą pastiprinti, papildyti, prireikus pakoreguoti. Misijos visuomet yra ne vieno žmogaus, bet visos Bažnyčios veikla. Iš apaštalo Pauliaus laiškų, ypač sveikinimų ir baigiamųjų palinkėjimų galima spręsti, kad ir Tautų apaštalas darbavosi drauge su kitais.

Apaštalai kvietė atsiversti. Būtina pakeisti savo mąstymą: nuodėmė – tai nepataikyti į tikslą, paklysti kelyje. Nemanykime, kad pašaukimas į šventumą yra didžiulė našta, jėgas viršijanti užduotis. Mąstykime kita kryptimi: tai Dievo dovana, o atsivertimas yra pati krikščioniškojo buvimo esmė. Mes ne patys savo pastangomis siekiame išganymo, bet Dievas dovanoja šią malonę, mums bendradarbiaujant. Apaštalai pažino Jėzų, kuris sužavi ir patraukia, jie ragino sutiktus žmones tai patirti.

Evangelijos skelbimas nėra grūmojimas ar moralizavimas. Tačiau kartais („jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų“) apaštalams patariama net dulkes nuo kojų nusikratyti, tai yra neturėti su tais žmonėmis nieko bendra. Pranašui tenka skelbti ne tik paguodos žinią, bet ir patirti panieką, susidurti su priešprieša. Ne visuomet teisinga diplomatiškai nutylėti. Kita vertus, keliaujančių apaštalų tarnystė skiriasi nuo mūsų dienomis įprastų sielovados sąlygų, stabilių institucijų ir struktūrų. Vargu ar išmintinga parapijos klebonui paskubomis „nusikratyti dulkes nuo kojų“ patyrus šaltoką parapijiečių reakciją, supratingumo stoką. Verčiau laikyti duris atviras dialogui.

Jėzaus strategija skiriasi nuo mūsų amžiaus viešųjų ryšių strategijų. Mūsų laikais įprasta rengti nuomonių apklausas, apibendrinti visuomenės daugumos nuomonę ir manyti, kad tai yra tiesa. Bažnyčia gerbia žmogaus sąžinės laisvę ir teisę reikšti nuomonę, ypač visuomeninio gyvenimo, politikos srityse. Tačiau tikėjimo ir moralės klausimais katalikai neturi vadovautis daugumos nuomone. Argumentas „dabar visi taip gyvena“ krikščionims negalioja.

Jėzaus atneštą išganymo žinią išgirstame per jo pasiųstus Dievo žodžio skelbėjus. Jei priimame išganingąjį Dievo žodį, malonė lieka mūsų namuose. Įtikime, kad Dievas „iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-12.pdf