Šio sekmadienio Evangelijoje – visas penkioliktas Luko evangelijos skyrius – Jėzus mums pateikia tris gailestingumo palyginimus. Problema iškyla, kai pas Jėzų pradeda lankytis „visokie muitininkai ir nusidėjėliai“ (Lk 15, 1). Fariziejai ir Rašto aiškintojai nesutinka su tokiu geranorišku Jėzaus elgesiu. Jiems tai yra papiktinimas, tačiau Jėzui tai yra elgesys, kuris atskleidžia tikrąjį Dievo mąstymą. Jėzaus gailestingume yra Tėvo gailestingumas. Priimdamas nusidėjėlius, Jėzus yra Dievo veido atspindys. Todėl per visą Evangeliją driekiasi ši problema: vienoje pusėje Jėzus, kuris priima ateinančius nusidėjėlius, ir kitoje – Įstatymo gynėjai, kaltinantys, kad jis yra „rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“ (Lk 7, 34). O ir pats Jėzus sako: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Kita vertus, nėra teisinga manyti, kad Jėzus atidaro dangaus vartus užkietėjusiems ir neatgailaujantiems kriminalistams arba sako, jog nusidėjėlių apskritai nėra. Jėzus neneigia nuodėmės ir nusidėjėlių egzistavimo. Negana to, Jėzus yra griežtesnis negu jo priešininkai: fariziejai ir Rašto aiškintojai smerkia patį svetimavimo faktą, o Jėzus ir svetimavimo troškimą; jei Įstatymas ragina nežudyti, tai jis moko, kad negalima net žodžiais įžeidinėti savo artimo (plg. Mt 5, 21–22. 27–28). Nusidėjėliams, kurie ateina pas jį, jis sako: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).

Tad Jėzus pasipriešino tiems žydams, kurie save laikė išskirtiniais Izraelyje, o kitus savo tautiečius laikė nevertais Dievo malonės ir neigė net galimybę jiems pasikeisti. Reikšminga, kad evangelistas Lukas prieš pateikdamas palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldą šventykloje pastebi: „Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą“ (Lk 18, 9). Jėzus buvo griežtesnis tiems, kurie niekino ir smerkė nusidėjėlius, negu patiems nusidėjėliams. Šią žmogišką bendrystę ir draugiškumą galime paaiškinti ir suprasti. Tačiau nauja ir negirdėta, kad Jėzus atleidžia nusidėjėliams jų nuodėmes. Jėzus sako paralyžiuotam žmogui: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ Jo priešininkai tai girdėdami sušuko: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ Tada Jėzus tarė: „O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“ (Lk 5, 20–24). Žinoma, niekas negalėjo patikrinti, ar to žmogaus nuodėmės buvo atleistos, tačiau visi galėjo pripažinti, kad jis atsistojo ir vaikščiojo. Regimas stebuklas liudijo neregimą stebuklą.

Trumpai apžvelgę Jėzaus ir nusidėjėlių klausimą, sugrįžkime prie šios dienos Evangelijos teksto. Atkreipkime dėmesį į įdomų ir svarbų procentinį santykį šiuose trijuose palyginimuose: pirmajame palyginime piemuo ieško avies, kuri sudaro tik vieną procentą visos kaimenės; antrame palyginime atrastas pinigėlis sudaro 10 procentų viso to, ką moteris turi; o trečiajame – tėvas eina pasitikti abiejų savo sūnų. Tokia skaičių simbolika mums kalba apie Dievo ypatingą rūpinimąsi kiekvienu nuklydusiu žmogumi. Vadinasi, kai Jėzus palyginimais kalba apie piemenį, ieškantį paklydusios avies, moterį, ieškančią pamestos drachmos, tėvą, išbėgantį pasitikti sūnaus palaidūno ir jį apkabinti, šitai nėra vien žodžiai; šitaip jis nurodo savo buvimo ir veikimo priežastį. Jėzuje Kristuje kenčiančios ir pražuvusios žmonijos ieško pats Dievas. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė. Žvelgdami į Kristaus perdurtą šoną, minimą Jono evangelijoje (plg. 19, 37), suvokiame žodžius: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8).

Dievas niekada nepavargsta eiti mūsų pasitikti: pirmas eina tuo keliu, kuris mus skiria nuo Jo, kad tikėjimo ir atgailos dėka sugrįžtume pas Jį. Apaštalas Paulius rašo: „Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo“ (1 Tim 1, 13). Sūnaus palaidūno palyginime pastebime, kad, kai pasirodo vyresnysis sūnus, supykęs dėl šventiškų brolio sutiktuvių, tėvas eina pirmas jo pasitikti ir jį užkalbinti: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ (Lk 15, 32). Tik tikėjimas gali perkeisti egoizmą į džiaugsmą ir suteikti teisingus santykius su artimu ir Dievu.

Kad šis dieviškas gerumas neapsiriboja vien tik rūpestingu ieškojimu, matome ir iš pasakojimuose pabrėžiamo džiaugsmo. Piemuo, suradęs avį, sukviečia savo draugus ir kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ (Lk 15, 6). Moteris, atradusi pamestą smulkų pinigėlį, susivadina drauges bei kaimynes ir sako: „Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi“ (Lk 15, 9). Taip pat trečiame pasakojime paklydėlio sūnaus sugrįžimas virsta šventine puota (plg. Lk 15, 23–24). Dėmesys labiau kreipiamas į Dievo džiaugsmą dėl nusidėjėlio atsivertimo, o ne į paties atsivertusio nusidėjėlio veiksmą; pasakojama tai, ką patiria Dievas, o ne tai, ką nusidėjėlis turi daryti. Į nusidėjėlio atsivertimą yra žvelgiama iš Dievo pusės. Dievas priešais žmogų, bet ne žmogus priešais Dievą: būtent tai yra svarbu šiems gailestingumo palyginimams.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-08.pdf