Kristus ragina: “Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite” (Mk 6,31).

Visi esame žmonės, ilgas darbas be poilsio mus nualina. Mes pavargstame – nesvarbu, ką dirbtume, kas bebūtume. Mokytojui, kunigui ar eiliniam darbininkui – visiems reikalingas poilsis. Kur begyventume, mieste ar kaime, visi turime pailsėti – atstatyti savo kūno jėgas. Jėzus dėl to ir primena apaštalams: “Pailsėkite”. Deja, nepakanka pailsėti, reikia atstatyti ir savo dvasios jėgas. Tam reikalingos susikaupimo dienos – rekolekcijos, atsinaujinimo dienos, adoracijos, stovyklos…

Viešpats taria kiekvienam, man ir tau: atitrūk nuo kasdienybės, pabėk nuo jos nors keletai valandų, kad galėtum pamąstyti, kam čia esu, kokia darbo prasmė. Turiu suvokti, kodėl esu šioje žemėje, vargstu, mokausi, mokau kitus… Koks šio žaidimo tikslas? Per darbus nematau šviesios dienos, o vis tiek vieną kartą viską teks palikti…

Eikite ir pailsėkite nuo viso šito pasaulio triukšmo ir suraskite Mane. Aš jus atgaivinsiu. Aš jums duosiu gyvenimo prasmę, – nori Viešpats pasakyti man tyloje, susikaupime, ramybėje. Jis nori man kalbėti…, bet ar aš klausausi? O gal bijau tylos, bijau eiti į nežinomybę, “į negyvenamą vietą”, kur nieko nėra, kur tuščia, tylu, vienuma…

Dažnai bijau, kad Viešpats man nepriekaištautų už neištikimybę, išdidumą, puikybę… Aš dažnai bijau tylos.

Todėl skubu į veiklą, į darbą, skubu mokyti kitus, kad tik ką nors veikčiau, būčiau kuo toliau nuo tylos, nuo savęs, nuo susitikimo su Dievu!

Tuomet ir pasigirsta: “Baik viską, eik, pailsėk, ir tada suprasi, kad viso to man nereikia, man reikia tik Tavęs!”

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9712/712hom2.html