Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS

Bene dažniausiai vartojami katechetiniai simboliai, kuriais norima išreikšti Švč. Trejybę, yra trilapis dobilas ar lygiakraštis trikampis. Jais norima pailiustruoti tiesą, kad Dievas yra tuo pačiu metu Trejybė ir Vienybė. Tačiau jie nėra bibliniai. Visi simboliai, kuriais norima atvaizduoti Trejybę, turi bendrą bruožą: jais siekiama parodyti, kad trejybiškumas neprieštarauja vienybei. Tačiau nė vienas simbolis negali visapusiškai perteikti Dievo slėpinio.
 

Tikėjimo pagrindas

Iš visų mūsų tikėjimo slėpinių Švč. Trejybė yra pats giliausias ir turtingiausias. Mes niekuomet nebūtume šio slėpinio pažinę, jei jis nebūtų mums apreikštas. Senajame Testamente apie jį aiškiai nekalbama. Išganymo istorijoje mums pirmiausia buvo apreikštas Dievas Tėvas, po to Sūnus, o paskiausiai Šventoji Dvasia. Niekur Šventajame Rašte Trejybė, kaip tokia, nėra įvardijama. Šios dienos antrajame ir trečiajame skaitinyje tiesiog išvardijami Trejybės asmenys. Tai duoda mums pagrindą tikėti Švč. Trejybe. Tačiau netgi po to, kai sužinome apie Trejybės tikrovę, mums ji vis tiek lieka slėpiniu.

Pabandyti pažvelgti į šį slėpinį galima tik tikėjimo apšviestu žvilgsniu. Žmogus, siekdamas pažinimo, linkęs nutraukti paslapties šydą nuo visų dalykų; tačiau, jei jis nori atsiduoti dieviškajam Apreiškimui, tenka sustoti ir dievobaimingai pagarbinti Kūrėją.
 

Dievas žmoguje

Žmogus, susidūręs su Dievo galybe, jaučiasi esąs mažas ir silpnas. Žmogus kaip kūrinys yra priklausomas nuo Dievo Kūrėjo. Jis vienintelis tarp daugelio kūrinių suvokia šią priklausomybę. Visi kiti kūriniai žmogui duoti, kad jais naudotųsi ir juos valdytų. Žmogus žvelgia į juos kaip į daiktus, o ne kaip į asmenis. Jie skirti žmogaus naudai ir nuosavybei.

Keista, bet, susidūręs su dieviškąja galybe, žmogus nežvelgia į Dievą kaip į daiktą. Kodėl ne? Nes pasireiškianti kūrinijoje dieviškoji galia nepasisavinama ir nekontroliuojama kaip sukurtieji dalykai. Dievas negali tapti daiktu. Jis negali pakliūti žmogaus valdžion. Dėl šios priežasties Dievas, netgi esantis slaptoje ir nepažįstamas žmogui, laikomas Asmeniu. Kiekvienas asmuo turi paslėptą vidinį gyvenimą; kiekvienas asmuo yra kažkiek nepriklausomas, o Dievas nepriklausomas iš visų asmenų labiausiai. Žmogaus akimis žvelgiant, Dievas įasmenina jo turimą galybę. Privalome gerbti visus asmenis, todėl Dievas, apsireiškiantis kaip asmuo, užsitarnauja daugiausia pagarbos.

Tolesnis Apreiškimas mūsų tikėjimui atskleidžia, kad Dievas yra ne vienas Asmuo, o Trejetas. Čia žmogiškasis protas tegali stebėtis. Žmogaus didžiausiam nustebimui, visi Trejybės asmenys yra lygūs. Dieviškieji bruožai priklauso tiek Tėvui, tiek Sūnui, tiek Šventajai Dvasiai. Šį dalyką žmogui tikrai sunku suvokti.
 

Praktinė vertė

Nuostabu girdėti, kad Dievas yra Asmuo, kad jis asmeniškai myli ir domisi žmogumi. Tačiau vis dėlto kyla pagunda paklausti savęs, kokia praktinė nauda mums iš trejybiško Dievo Apreiškimo. Ar trijų Dievo Asmenų pažinimas krikščionims padeda būti geresniems asmenims?

Viena iš priežasčių, kodėl Dievas apreiškia Trejybę, yra savęs dovanojimo vertybė. Tėvas aukojasi Sūnui, Sūnus Tėvui, o Šventoji Dvasia yra jų besidalijamos Meilės Dovana. Labai abejotina, ar žmogus, paliktas pats sau, kada nors suvoktų visapusišką dvasinį asmenybės kilnumą. Kristus „leidžia pamatyti panašumą tarp Dievo asmenų vienybės Trejybėje ir Dievo vaikų vienybės tiesoje ir meilėje. Šis palyginimas parodo, jog žmogus – vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, – gali save visiškai surasti tiktai nuoširdžiai pats save atiduodamas kitam” (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, 24).
 

Žmogus kaip slėpinys

Mokslas ir technologija parodo, kad visata tebėra atvira atradimams, tyrimams ir bandymams. Tačiau didžiausia paslaptis visoje visatoje yra pats žmogus. Nepaisant visos žmonijos pažangos, visapusiškas asmenybės išsiskleidimas tebėra slėpinys, į kurį tegalime žvelgti pro Trejybės slėpinį. Kad žmogus taptų tikruoju savimi, jis turi būti ištrauktas iš savo kiauto. Be atsidavimo ir savęs dovanojimo, kurį atskleidžia Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, žmogus lieka vienas, vienišas ir susitelkęs tik į save. „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins” (Lk 17, 33).

Šios atsidavimo išminties moko doktrina apie Švč. Trejybę. To nesužinosime nei iš psichologijos, nei iš antropologijos, nei iš sociologijos. Šių žmogiškųjų mokslų žinios apie žmogų tėra ribotos. Vien tik Dievo duota išmintis leidžia įžvelgti neregimąją tikrovę.

Daugelis nūdienos žmogaus problemų yra jo paties susikurtos. Atsisakydamas dieviškosios pagalbos, žmogus amžinai klaidžios tamsoje. Štai ką apie tai sako Vatikano II Susirinkimo Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje: „Mūsų amžiui žymiai labiau negu praeityje reikia tokios išminties, kad visi naujieji žmogaus atradimai ir išradimai įgytų humanišką pobūdį. Ateities pasaulio likimas bus labai nesaugus, jeigu būsimos kartos nebus išmintingesnės” (15).

Atsidavimo ir savęs dovanojimo išmintis kyla iš Šventosios Dvasios, nes „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5, 5).

Mes patys, dovanodami save kitiems, esame geriausi Trejybės simboliai.
 

Parengta pagal kun. dr. Joseph Fichtner OSC
 

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9810/810hom1.html