Šio sekmadienio palyginimai kalba apie Dievo Karalystės – Bažnyčios vertę ir apie tai, kokį nusistatymą privalo turėti žmonės suvokdami tikėjimo dovanos vertę ir brangumą. Palyginimuose pabrėžtos trys mintys. Tai yra didelis, karališkas turtas, kuris radėją ne tik gali padaryti labai turtingu ir laimingu žmogumi, bet ir, kaip rodo perlo parabolė, savo grožiu džiuginti dvasią ir širdį. Tas turtas, tas perlas yra Evangelija – suvokiant jos tikslą, priemones, teikiamą tikėjimą, malones ir rodomą kelią į amžinybę. Tai antgamtinis lobis, kurį žmogui, ieškančiam tiesos, Dievas apreiškia. Evangelijos turtas yra randamas Bažnyčioje. Žmogus turi susilieti su Bažnyčia, tapti jos nariu. O tai dažnai susiję su dideliais sunkumais ir nepatogumais. Tačiau, jeigu žmogus nori pasiekti dievišką turtą, privalo nedvejoti, tuoj pat eiti ir jį įsigyti.

Mums gali pasirodyti, jog Evangelijos tiesas mes pažįstame nuo vaikystės ir nieko naujo jau nebeišgirsime. Kad nuo mažens girdime Evangeliją, tai tiesa, tačiau ar pagal ją gyvename? Gal Geroji Naujiena mums pavirto gražia istorija su nuostabiu herojumi Kristumi. Šioje istorijoje apstu moralinių pamokymų, kurių laikantis gyvenimas pasidarytų geresnis. Deja, neretai Evangeliją laikome gražia utopija, gražia Bažnyčios ir kunigų pasaka. Mums būtina iš naujo įsimylėti savo tikėjimą, įsimylėti Evangeliją, įsimylėti Kristų – tik tuomet suprasime, kas yra mūsų širdies brangiausias lobis ir perlas. Kad tai suvoktume, privalome kaip jaunasis Saliamonas prašyti iš Viešpaties išminties – gyvenimo išminties, širdies išminties. Mūsų širdis turi būti atvira Dievo žodžio įkurdinimui mūsų gyvenime. Mums visiems reikia lėšų ir materialinių gėrybių namams ir šeimai išlaikyti. Dievas tai žino ir jo Apvaizda šito neužmiršta. Tačiau Jėzus moko ieškoti visų pirma Dievo Karalystės ir teisingumo – kaip pagrindinio turto.

Liūdna matyti daugelį krikščionių, kuriems tikėjimas nėra brangiausias turtas. Jų Evangelija nedžiugina, nes jiems Geroji Naujiena yra tik įpareigojimų, įsakymų ir bausmių knyga. Taip atsitinka, kai Evangelijos laikymasis nėra gyvenimo tikslas, kai žmonės neįsiklauso į Jėzaus perspėjimą: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai” (Mt 6, 24).

Pasak šv. Augustino, „religijos atžvilgiu yra penkios žmonių rūšys, kurių dvi girtinos, o trys atmestinos: tokie, kurie tikėjimą rado; tokie, kurie visu atsidėjimu tikrame kelyje ieško; tokie, kurie įsivaizduoja, kad tikėjimą pažįsta, bet iš tikrųjų jo nepažįsta; tokie, kurie jaučia, kad jo nežino, bet neieško taip, kad galėtų rasti; ir pagaliau tokie, kurie nei galvoja, kad tikėjimą pažįsta, nei nori jo ieškoti.“

Tarp Kristaus klausytojų buvo tokių naivių žmonių kaip anie vaikai. Kristus kalbėjo apie Dievo Karalystę, o jie galvojo apie žemiškus lobius. Suaugusieji kaip vaikai: jie kartais taip užsižaidžia su gyvenimo blizgučiais, jog nepamato, kaip greitai prabėgo gyvenimas ir pats Dievas jau šaukia iškeliauti iš šio pasaulio. Kristus nori vieno, kad mes suprastume, jog mirdami nieko su savimi nepasiimsime, viską reikės palikti.

Tikrasis lobis, pagal Kristų, yra doras gyvenimas, gyvenimas pagal Evangelijos pamokymus. Kristus nori iš mūsų aukos. Viso savęs perkeitimo, visiško savęs atsižadėjimo dėl Dievo Karalystės išplitimo žemėje. Dievas nori, kad mes nusigręžtume nuo juokingai trumpalaikių dalykų ir suprastume bei vertintume per amžius egzistuojančią, pačią svarbiausią žmonijai vertybę – tikėjimą į Dievą ir gėrio pergalę prieš blogį. Tie perlai ir lobiai pirmiausia yra Evangelijoje – jos mintyse, jos mokymuose, jos perspėjimuose. Kas suranda Kristų ir Evangeliją, tas suranda viską. Visas mūsų gyvenimas yra didžiosios lenktynės, kuriose ieškome paties brangiausio lobio savo gyvenime.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-06.pdf