Kas yra nuostabesnio ir didingesnio už numirėlio prisikėlimą? Tačiau kasdieniame mūsų gyvenime didelės nuostabos ir pagarbos sulaukia tas, kuris prisikelia iš nuodėmių, iš dvasinės mirties. Kiekvienas iš mūsų esame kažkuo panašūs į Evangelijoje minimą dvylikametę mergaitę. Kiekviename mūsų kažkas yra mirę. Apie kokią mirtį čia pirmiausia kalbama? Apie dvasinę mirtį kaip nuodėmės padarinį. Daugeliu atvejų tokią mirtį sukėlė mūsų nuodėmės, ydos, silpnybės. Numirusi yra kažkuri gera mūsų savybė. Sunykęs vienas ar kitas geras charakterio bruožas. Susilpnėjęs tikėjimas, atšalusi meilė, prarasta viltis. Dvasinė mirtis pamažu veda į fizinę mirtį.

Dažnai viskas prasideda tuomet, kai kančia, liga ir mirtis – šios sunkios patirtys – išbando mūsų tikėjimą ir mus kaip asmenis. „Kodėl Dievas su manimi taip pasielgė? Ką aš blogo padariau, kad tokių kančių nusipelniau? Kodėl Dievas šitaip mane baudžia?“ Kiek kartų esame girdėję panašių klausimų iš ligonių arba mirštančiųjų, iš tų, kurie turi rimtų bėdų. Tai žiaurūs, bet suprantami klausimai. Jie parodo, kaip giliai skausmas ir mirties baimė paliečia žmogaus širdį. Matyt mūsų genuose dar yra likę senovės pagoniškumo, kuris skatina mus klaidingai tikėti, jog kančia ir mirtis, ligos, nelaimės yra Dievo bausmė. Taip tiki pagonys. Panašiai tiki ir kenčiantis žmogus. Kaip gali mylėti tą, kuris siunčia tau kančią, leidžia mirti mylimai dukrelei, tėvui, žmonai ar draugui?

Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje pateiktais stebuklais mums sako, jog autentiškas Dievas yra visiškai kitoks: Jėzus Palestinos keliais nėjo skleisdamas nusivylimą, nenešė ligų, gaisrų, nelaimių ir mirčių. Jis kentėjo kartu su visais, buvo šalia kenčiančiųjų ir mirštančiųjų, gydė ligonius, prikeldavo mirusius, atleisdavo nuodėmes. Be abejo, nėra lengva tikėti, kad Dievas yra šalia kančios ar mirties momentais. Mes norime stebuklo, kaip Jayro dukrai, Naino jaunuoliui ar Lozoriui. Tačiau stebuklus Dievas daro ne tam, kad mes išvengtume gyvenimo įstatymų ar gamtos dėsnių, bet kad drąsiai susiremtume su gyvenimo negandomis turėdami širdyje tikėjimo nešamą viltį ir jėgą. Jėzus laisvai daro stebuklus, tačiau nedaro jų per jėgą. Stebuklui įvykti yra būtinas mūsų tikėjimas ir viltis. Stebuklas yra Dievo dovana, atsakas į žmogaus nuoširdų tikėjimą Dievu ir nepalaužiamą viltį maldoje. Gaila, dažnai žmonės yra dvasiškai akli ir nepastebi daugybės Dievo jiems parodytų ženklų, nes neturi atvertos Dievui širdies. Žmonės vis prašo naujų ir naujų ženklų, visiškai nepastebėdami jau seniai esamų: Dievo Žodžio Šventajame Rašte, Viešpaties jėgos, meilės ir gailestingumo sakramentuose.

Tai visiškai panašu į tą įvykį, kai didžiulė minia Jėzų spaudė, daugelis jį lietė, visi buvo arti jo, tačiau niekas nepalietė Jėzaus su tokiu tikėjimu ir viltimi, kaip ta ilgus metus serganti moteris. Jėzų palietė moters tikėjimas ir viltis. Tai vienintelis būdas, kaip paliesti Dievą. Tikėjimas išgelbsti, tikėjimas, kuris turi rankas paliesti, akis pamatyti, lūpas skelbti Dievo meilę, be viso šito, visos maldos ir apeigos, viskas tėra tik gestai ir tušti žodžiai. Mes taip pat labai dažnai liečiame eucharistinį Jėzų, bet ne visi jį paliečiame savo širdimi, savo tikėjimu ir meile. Daugelis skaitome Šventąjį Raštą, bet neišgirstame Dievo balso, kalbančio tiesiogiai mūsų širdžiai.

Prie Viešpaties reikia liestis tik su tikėjimu ir viltimi. O viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis […] [ten], kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20). Ji taip pat yra ginklas, saugantis mus išganymo kovoje: „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Ji teikia mums džiaugsmą net išmėginimuose. „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge“ (Rom 12, 12). „Nė vienas gydytojas neišrašys tokio gero vaisto nuvargusiam kūnui ir iškankintai sielai, kaip viltis“, – sako austrų rašytojas Stefanas Cveigas. Viltis turi būti mūsų veiklumo šaltinis, nes tik tas veikia, kuris pasitiki. Išplėšk žmogui iš širdies viltį, ir dings džiaugsmas ką nors gera daryti; tuomet miršta visi didieji troškimai.

Viltis tik tada yra tikra dorybė, kai ji remiasi Dievu. Kas abejoja Dievo pažadais ar Jo gerumu, nusideda per mažu pasitikėjimu. Kas visiškai neturi vilties, nusideda vilties netekimu arba nusiminimu. Kas iš Dievo laukia dalyko, nesutinkančio su Jo šventumu, nusideda per dideliu pasitikėjimu; taip atsitinka, jei žmogus, be atodairos brendąs į nuodėmes, iš anksto mano, kad Dievas vis vien atleisiąs. Apie tai šv. Augustinas sako: „Vilties reikia bijoti kaip ir nevilties, jeigu jos apimti darome kitas nuodėmes. Paklausyk, ką kalba apimtas nevilties žmogus: vis tiek būsiu pasmerktas, galiu daryti, ką noriu. Taip pat paklausyk to, kuris gyvena viltimi: Dievas yra labai gailestingas, kai atsiversiu, viską man atleis, kodėl dabar negaliu pasielgti taip, kaip noriu? Vieną skatina nusikalsti neviltis, o kitą – viltis. Vargas tam, kuris praranda viltį. Vargas ir tam, kuris gyvena apgaulinga viltimi.“ Žmogus, kuris savo pasitikėjimą remia Dievu, gyvena viltimi. Jis jau dabar jaučia savo širdyje kažkokį dangišką tvirtumą; jis ištvermingai meldžiasi dėl visų savo reikalų; jis nepraranda kantrybės patirdamas išbandymus, liūdesį bei kančią. Pasitikėjimas ir viltis kankiniams suteikė kantrybės ir ištvermės. Viltis yra didžiausia jėga krikščionio gyvenime. „Kas myli – niekada nepraranda vilties“, – sakė šv. Augustinas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-05.pdf