Eina į pabaigą Tikėjimo metai, kuriuos paskelbė popiežius Benediktas XVI apaštališkuoju laišku Porta fidei (lot. Tikėjimo vartai). Verta prisiminti šio laiško įžanginius žodžius, apibendrinančius krikščionių tikėjimą: „Tikėjimo vartai (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievo žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. Dovanodamas Šventąją Dvasią, jis norėjo visus į jį tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę (plg. Jn 17, 22). Išpažinti tikėjimą į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8): į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią.“

Be abejonės, tikėjimo tema yra dominuojanti ir šį sekmadienį. Pirmajame skaitinyje girdime žymiąją pranašo Habakuko ištarmę: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (2, 4); apaštalas Paulius cituoja šiuos žodžius (plg. Rom 1, 17; Gal 3, 11; Žyd 10, 38) garantuoti tiesai, kad žmogus gauna nuteisinimą ir antgamtinį gyvenimą per tikėjimą į Kristų. O Evangelijoje girdime mokinių prašymą: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5). Tai gražus prašymas: prašoma ne medžiaginių dalykų, ne privilegijų, bet tikėjimo malonės. Tačiau Jėzaus atsakymas stebina. Kaip žinome, Jėzus mielai vartoja labai išraiškingus simbolius ir paradoksus. Taip yra ir su šilkmedžiu, kuris išsirauna ir pasisodina jūroje. Tokio įvaizdžio griebtasi siekiant išaukštinti tikėjimo galią ir paveikumą. Mato evangelijoje Jėzus vartoja dar netikroviškesnį įvaizdį: jis kalba apie kalną, keliaujantį iš vienos vietos į kitą (plg. Mt 17, 20). Tokio fiziškai neįmanomo stebuklo pagrindas yra tikėjimas. Jis gali būti toks mažas kaip garstyčios grūdelis, bet jo jėga nenugalima. Garstyčia, Palestinoje paplitęs augalas, Senajame Testamente buvo nežinoma. Jėzus ją pavertė Dievo Karalystės simboliu. Jos sėklos mažumas – kontrastas iš tos sėklos išaugusiam medeliui (plg. Mt 13, 32). Tiberiados ežero pakrantės garstyčios siekia net keturis metrus. Taigi Jėzus šlovina mažo ir didelio antitezę. Tikėjimo liepsnelė gali būti maža, tačiau ji pakeičia visą gyvenimą, kuria meilę Dievui ir artimui. Nes, kaip sako apaštalas Paulius, „jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2). Iš čia matome, kad ne tikėjimo dydis yra pats svarbiausias ir visa lemiantis dalykas. Tai ne kiekybės, bet kokybės klausimas. Tikėjimo užtenka turėti tik garstyčios grūdo didumo, tačiau tokia sėklelė pasėta ir prižiūrima išauga į didelį medį – į kasdienišką meilę artimui. Ir vis dėlto pradžia yra tikėjimas. Vienas Šventojo Rašto tekstas sako: „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra“ (Žyd 11, 6). Be abejo, kalbėdami apie tikėjimą mes negalime remtis vien Biblija, nes ji svarbi tik krikščionims ir iš dalies žydams, o kitų religijų išpažinėjams ar agnostikams yra beveik bevertė. Tačiau Dievas parašė dvi knygas: Bibliją ir kūriniją. Viena sudaryta iš raidžių, kita – iš daiktų. Ne visi pažįsta ar gali skaityti Šventąjį Raštą, tačiau visi gali skaityti kūrinijos knygą. Naktį galbūt dar geriau negu dieną: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą. Jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių“ (Ps 19, 2. 5). Paulius taip pat tvirtina, jog „Dievo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20). Kai saulės spindulys perskrodžia kambarį, mes matome ne pačią šviesą, bet dulkių šviesoje judėjimą. Taip yra ir su Dievu: mes jo nematome tiesiogiai, tačiau įžvelgiame jį kaip atspindį daiktų buvime ir judėjime.

Žinia, mokslui, nepasitelkus idėjos apie Būties egzistavimą anapus pasaulio, vis nepavyksta išsamiai paaiškinti pasaulio. Pažvelkime į žymiąją Didžiojo sprogimo (angl. Big Bang) teoriją, aiškinančią visatos atsiradimo pradžią. Per milijardinę sekundės dalį pereinama iš vienos situacijos, kurioje dar nėra nieko, nei laiko, nei erdvės, į kitą situaciją, kurioje prasideda laikas, egzistuoja erdvė ir iš vienos neįsivaizduojamai mažos materijos dalelytės – singuliariojo taško pasklinda milijardai galaktikų. Čia ir sustojama, nes gamtos mokslas negali atsakyti: bet kas buvo iki šios akimirkos? iš kur radosi šis singuliarusis taškas? Todėl bet ir iš kur? išlieka. Viena vertus, nekeldami šių klausimų liekame tame pačiame problemos taške, nė kiek nepasistūmėję į priekį. Kita vertus, reikia pripažinti, jog sugrįžti į visatos istorijos pradžią yra lygiai tas pats, kaip versti milžiniškos knygos puslapius nuo knygos pabaigos ir pasiekus jos pradžią konstatuoti, jog trūksta pirmojo puslapio. Išties gamtos mokslų užduotis ištirti ir aprašyti gamtamokslinę tikrovę, kuri yra viena visiems žmonėms ir sudaro mūsų gyvenimo šiame pasaulyje pagrindą. Tikėjimas, priešingai, kelia klausimą dėl paskutinio iš kur? bei dėl žmogaus prasmės ir tikslo. Krikščionių tikėjimas gauna atsakymą iš Dievo Apreiškimo, kuris neprieštarauja protui, o tik viršija natūralų pažinimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-09.pdf