Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje pranašas Eliša kviečia sirą Naamaną, sergantį raupsų liga, išsimaudyti Jordano upėje (plg. 2 Kar 5, 9–17). Tai nuoroda į Krikšto sakramentą, kuris ir mus atgimdė naujam gyvenimui. Išties, kaip Naamanas buvo išgydytas iš raupsų, taip pakrikštytas žmogus yra apvalomas nuo savo nuodėmių. Elišos kvietimas, kad Naamanas išsimaudytų septynis kartus Jordane, yra išsilaisvinimo iš septynių svarbiausių ydų – puikybės, gobšumo, gašlumo, rūstumo, pavydo, rajumo ir tingumo – simbolis. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais katechumenai, pasiruošę priimti Krikštą, nulipdavo į krikštyklos vandenis septyniais laiptais, taip parodydami, jog visiškai atsižada piktosios dvasios, jos darbų ir vilionių. Taigi Krikštu esame „nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Ir vis dėlto nuodėmė dar tiesia savo mirties čiuptuvus link mūsų sielos, siekdama užkrėsti ją savo raupsais. Esame dažnai kaip tie dešimt šios dienos Evangelijos raupsuotųjų, kurie šaukia atsigręžę į Jėzų: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13). Tolesniame krikščionių gyvenime tai lyg antrasis atsivertimas priimant Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.

Jėzus ir dešimt raupsuotųjų susitiko tarp Samarijos ir Galilėjos. Evangelistas Lukas turbūt neatsitiktinai pažymi, kad sergantieji buvo vyrai. Dešimt ir dar vyrai yra besimeldžiančios bendruomenės simbolis: kad Šabo dieną sinagogoje įvyktų pamaldos, turi būti bent dešimt vyrų, jei yra bent vienu mažiau, maldos susirinkimas atšaukiamas ir visi išsiskirsto namo. Gerai, kad krikščionys šios tradicijos neperėmė: šiandien Lietuvos kai kuriose kaimo parapijose sekmadienį dažnai šv. Mišių nebūtų ne dėl kunigo, bet būtent dėl tikinčių vyrų stygiaus. Kaip žinome, žydai nebendravo su samariečiais, tačiau šioje raupsuotųjų grupėje mažiausiai bent vienas buvo samarietis, „svetimtautis“ (Lk 17, 18). Bendra gyvenimo kančia dažniausia sugriauna religines ir tautines sienas. Raupsai privertė juos užmiršti, kad vienas iš jų yra samarietis, o kiti žydai; jie žinojo tik tai, kad juos vienija skausmas ir jiems visiems reikia pagalbos. Potvyniui užliejus žemę, laukiniai žvėrys ieško išsigelbėjimo. Tada ant kalvų galima išvysti taikiai šalia vienas kito stovinčius žvėris, kurie kitu laiku bei kitomis aplinkybėmis vieni kitus medžioja. Taip ir žmones vienija vien tik bendras jų poreikis Dievo, kuris vienintelis gali suteikti išganymą ir gyvenimo pilnatvę. Jėzui praeinant raupsuotieji stovėjo atokiau. „Kiekvieno raupsų liga sergančio drabužiai turi būti suplyšę ir galvos plaukai sutaršyti. Jis turės prisidengti burną ir šaukti: ‚Nešvarus, nešvarus!‘ Visą laiką, kol bus raupsuotas, jis bus nešvarus. Būdamas nešvarus, jis turi gyventi atskirai, – jo gyvenvietė turi būti už stovyklos“ (Kun 13, 45–46). Įstatyme nebuvo nurodytas atstumas, tačiau, remiantis kai kuriais istoriniais šaltiniais, raupsuotasis, stovintis priešvėjinėje pusėje, turėjo būti apie 45 metrus nuo neužkrėsto žmogaus. Todėl evangelistas Lukas pažymi, kad Jėzaus sutikti raupsuotieji, norėdami būti išgirsti ir pastebėti, garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13).

Nežinome, kada buvo išgydyti raupsuotieji. Gal jau pirmomis kelionės į Jeruzalę valandomis, o gal vėliau. Suprantama, jog raupsuotieji, kuriuos Jėzus siuntė pas šventyklos kunigus paliudyti savo išgijimo, rizikuoja. Po dviejų ar trijų kelionės dienų jie gali pasijusti apgauti, nes patikėjo nežinia kieno žodžiais. Jie taip pat rizikuoja, jog bus pavaryti namo, jei pasirodys, kad jų išgijimas netikras. Tikėti, vadinasi, leistis į ilgą išbandymų kelionę pasitikint Jėzaus žodžiais.

Iš dešimties raupsuotųjų tik vienas sugrįžo padėkoti. Jėzus tai pastebi: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!” (Lk 17, 17–18). Svarbu ne vien tik vykdyti Jėzaus įsakymą, bet dar svarbiau yra paliudyti dėkingumą. Krikščioniško maldingumo viršūnė yra šv. Mišios, dar vadinamos graikišku žodžiu Eucharistija, o tai ir reiškia „dėkojimas“. Greičiausiai ir šiandien Lietuvoje iš dešimties pakrikštytųjų tik vienas ateina sekmadienį į bažnyčią švęsti Eucharistijos. Deja, ir iš tų atėjusiųjų didesnė dalis yra linkę veikiau prašyti malonių, o ne dėkoti už jas. Atėjusiajam padėkoti Viešpats tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19). Samarietis patyrė du išgijimus: vienas, išorinis, kūno; kitas, giluminis, palietęs asmens vidų, kurį Biblija nusako žodžiu „širdis“, ir būtent iš ten šis pagijimas plinta po visą žmogaus egzistenciją. Visiškas ir galutinis pagijimas yra išganymas, tai daug daugiau negu kūno sveikata, tai išties naujas ir visavertis gyvenimas. Be to, čia Jėzus, kaip ir kitais atvejais, pasako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Tikėjimas – žmogaus atsivėrimas Viešpaties malonei – gelbsti žmogų, atkuria tikrąjį santykį su Dievu, kitais ir savimi. O tikėjimas skleidžiasi dėkojant. Kas, kaip išgydytas samarietis, moka dėkoti, tas parodo, kad viskas yra dovana, kuri, kad ir atėjusi per žmones ar gamtą, galiausiai yra iš Dievo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-09.pdf