Šventajame Rašte tikėjimas prisikėlimu atskleidžiamas ne iš karto. Ankstesniais amžiais žydai tikėjo, kad žmogui po mirties skirta būti mirusiųjų buveinėje Šeole. Manyta, kad tai apgailėtina būklė, tarsi žemiškojo gyvenimo šešėlis. Mirtis atrodė tarsi nepataisomas praradimas, nutraukiantis bendrystę su Dievu: „Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų, Šeole kas gali tave šlovint?“ (Ps 6, 6). Tačiau kai kurie Senojo Testamento tekstų autoriai buvo įkvėpti tikėti, jog žemiškojo gyvenimo metu puoselėtas artumas su Dievu galutinai nebus prarastas. Kai kuriose psalmėse reiškiama viltis, jog gyvenimas tęsiasi su Dievu: „Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti Duobės“ (Ps 16, 10). Taip pat kai kurie ypatingi epizodai, pavyzdžiui, pranašo Elijo paėmimas į dangų, stiprino viltį, jog anapus tęsiasi pilnatviška bendrystė su Dievu. Tikėjimas prisikėlimu Senojo Testamento laikais tolydžio plėtojosi ir ypač reiškėsi tragišku žydų tautai Antiocho IV persekiojimo laikotarpiu II a. prieš Kristų. Šis valdovas siekė suvienodinti visas tautas ir primesti vieną religiją, jis diegė graikiškus papročius drausdamas visa, kas žydiška. Pirmajame skaitinyje pasakojama apie septynis brolius, kurie ryžtasi verčiau mirti, negu valgyti Mozės įstatymu draudžiamą mėsą. Šie broliai buvo įsitikinę, jog Dievas už ištikimybę atlygins šlovingu prikėlimu iš numirusių. Mirdami dėl Dievo jie tikėjo: neįmanoma, kad Dievas jų neužtartų dovanodamas amžinąjį gyvenimą.

Jėzus Evangelijoje pranašauja savo ir visų jį tikinčių prisikėlimą iš numirusiųjų. Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus skelbia mokymą apie prisikėlimą atsakydamas į sadukiejų užduotą keblų klausimą. Jėzaus laikais sadukiejai buvo įtakinga religinė partija – greta fariziejų, esenų ir zelotų. Sadukiejai neigė mirusiųjų prisikėlimą. Savo gyvenime bei mokyme vadovavosi Mozės Penkiaknyge, kur nekalbama apie prisikėlimą. Tai buvo daugiausia turtingi liberalūs žmonės, įsitvirtinę politinėje feodalinės visuomenės sanklodoje. Jų gyvenimo gerovė darė įtaką jų eschatologiniam žvilgsniui ir būsimo gyvenimo sampratai. Kadangi jiems taip gerai sekėsi šiame pasaulyje, buvo sunku patikėti, jog galėtų sektis dar geriau. Mūsų dienomis dėl panašios priežasties, taip pat dėl paplitusios gamtamokslinės mąstysenos daugeliui taip pat sunku patikėti prisikėlimu. Sadukiejai tariamai siekia išlaikyti ištikimybę įstatymui ir pateikia Jėzui tikėjimo kazusą. Pavaizduota situacija groteskiška, joje prisikėlimo idėja išstatoma pajuokai.

Jėzus elgiasi taip, tarsi nematytų jų pašaipos, jis kalba tik apie tai, ką jie pajėgūs suprasti. Jėzus stengiasi atverti naują mąstysenos horizontą. Prisikėlimas nėra vien paprasto gyvenimo, taip pat gyvenimiškų meilės santykių tęsinys. Į dabartinį gyvenimą kelio atgal nėra, prisikėlimas nėra tokia galimybė. „Šis pasaulis“ – uždara gyvenimo forma, o mirtimi žmogus galutinai su ja atsisveikina. „Anas pasaulis“ yra visiškai skirtingas, laisvas Dievo malonės kūrinys, sukurtas panašiai kaip pirmosios kūrinijos pasaulis. Norėdamas dalyvauti anapusiniame pasaulyje, žmogus turi būti pripažintas, kad yra to vertas. Jėzus nenusako visų „ano pasaulio“ aspektų. Jis atsiliepia tik į provokuojančią ir groteskiškai sadukiejų pavaizduotą situaciją. Žinoma, aname pasaulyje nebus tuokiamasi. Tik šiame pasaulyje žmonijos gyvavimas garantuojamas per santuoką, nes visi žmonės privalo mirti. Aname pasaulyje nebebus mirties, žmonija nebeaugs ir nebegausės. Šį būvį Jėzus palygina su angelais, kadangi angelai nepavaldūs mirčiai. Tik tuomet žmonės taps Dievo vaikai visiška šio žodžio prasme: jie bus nemirtingi prisikėlimo vaikai. Prisikėlimu jie įgis naują, taip pat kūninį buvimą Dieve. Netikintiems sadukiejams Jėzus nurodo tą Šventojo Rašto vietą, kuri byloja apie prisikėlimą. Istorijoje apie degantį krūmą Dievas Mozei apsireiškia kaip Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Jis nėra tik anuomet patriarchų garbintas Dievas, bet tas Dievas, kuriame jie visi tebėra gyvi. Esantiems bendrystėje jis leidžia taip pat ir po kūno mirties išlaikyti su juo bendrystę. Jėzus Senojo Testamento apibūdinimui suteikia naują prasmę. Senajame Testamente Dievas vadinamas gyvųjų Dievu todėl, kad rūpinasi gyvųjų reikalais. Mirtimi Dievo ir žmonių ryšys visam laikui nutrūksta. Nei mirusieji juo nesirūpina, nei jis nesirūpina mirusiaisiais. Dievo atžvilgiu mirusieji yra iš tikrųjų mirę. Tačiau kai Jėzus sako, kad Dievas yra gyvųjų Dievas, jis turi omenyje, kad visi jame gyvena, taigi nėra mirusiųjų. Jie jau dabar gyvi, tačiau gyvi kitaip negu buvo žemėje. Šioje žemėje žmonės gavo gyvybę iš Dievo tarpiniu būdu, o aname pasaulyje jie gyvena tiesiogiai iš Dievo. Žodis „dabar“ galioja tik šiapus mirties linijos. Anapusinis gyvenimas ir prisikėlimas yra didžiulė viltis: žmogui sunku įsivaizduoti, ką „paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 1, 9). Prisikėlimas dovanoja žmogui tai, kas žmogiška: perkeistą būtį su kūnu ir siela.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0719/719hom3.html