Apaštalui Tomui susitikimas su Prisikėlusiuoju tapo tikru lūžiu. Susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi perkeitė taip pat Petrą ir Mariją Magdalietę. Persekiotoją Saulių Jėzaus galybė išvertė iš balno ir pavertė apaštalu Pauliumi. Skaitinyje iš Apaštalų darbų girdėjome, kaip buvo perkeista visa Jeruzalės mokinių bendruomenė: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.“ Perkeitimas akivaizdus: baugštūs mokiniai tapo narsiais Evangelijos skelbėjais. Evangelijoje užrašyti susitikimai su Prisikėlusiuoju skirti mums, kad „tikėdami turėtume gyvenimą per jo vardą“. Prisikėlęs Jėzus padarė dar daug ženklų ir stebuklų, kurie nesurašyti Jono evangelijoje. Šie dalykai nesurašyti, nes jie teberašomi gyvojoje mūsų širdžių knygoje.

Prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams ir taria: „Ramybė jums“, rodydamas savo žaizdas. Tuo jis tarsi sako, kad ramybės šaltinis yra jo perkeistos žaizdos. Jos liko, tačiau įgijo naują prasmę. Ramybė ir kančia nėra priešybės, jei žvelgiame į jas prisikėlimo šviesoje. Juk širdies ramybė, vidinė darna – vienas didžiausių mūsų troškimų. Jėzaus Kristaus prisikėlimu Dievas atgimdo mus gyvai vilčiai (1 Pt 1, 3). Šį mūsų širdies perkeitimą Dievas vykdo „iš savo didžio gailestingumo“. Gailestingumas – nuostabiausia Dievo ypatybė. Kai žmogus šaukiasi Dievo gailestingumo, tai reiškia ne tik prašymą atleisti nuodėmes. Žmogus taip pat prašo vilties, ramybės, išlaisvinti nuo baimės, rasti gyvenime vietą.

Kad Tomas įtikėtų, reikėjo perkeistų Jėzaus žaizdų patvirtinimo. Jo lūpomis išsiliejo gražiausias išpažinimas: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Įtikėjęs Tomas galėjo su kitais pasidalyti savo abejonėmis ir klaidžiojimais. Jis padėjo pažinti ir kitiems savo žaizdas ir silpnybes, perkeistas prisikėlusio Viešpaties. Jei atskleidžiame kitiems, kas mumyse sužeista ir silpna, o vis dėlto perkeista malonės, tai sustiprina tikėjimą. Gailestingumo sekmadienį pamąstykime apie tai, kad gailestingumą rodome atverdami kitiems savo žaizdas ir silpnybes, kurias, kaip viliamės, perkeičia Kristaus pergalė. Gailestingumas ateina ne per tuos, kurie tariasi esą šventi ir laisvi nuo silpnybių.

Apaštalą Tomą įprasta tapatinti su abejonėmis ir tikėjimo stoka, jam prigijo „nevierno Tamošiaus“ pravardė. Įpratome žvelgti į šį apaštalą kiek dviprasmiškai; nežinia, kokius „reitingus“ jam priskirtume apaštalų dvyliktuke… Vis dėlto apaštalų bendrijoje jis išsiskiria savo nuoširdumu. Tomas abejoja, todėl klausia, ieško ir kovoja su savimi. Ar blogai, jei žmogus turi abejonių ir jas išsako ieškodamas tiesos? Neužduodant klausimų neįmanoma gauti atsakymo, koks iš tiesų yra Dievas. Teologija moko, kad Dievas yra amžinas, visagalis ir teisingas. Apie tokį Dievą Vilniaus kunigų seminarijoje mokė palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka. Kai jis, būdamas šventosios ses. Faustinos nuodėmklausiu, iš jos išgirdo gailestingojo Jėzaus apreiškimus, jam nebuvo paprasta tuo iš karto patikėti. Nepatiklumas turi pagrindo, nes lengvatikystė dažnai nuveda į klystkelius. Sveikas tikėjimas reikalauja „visa ištirti ir, kas gera, palaikyti“ (plg. 1 Tes 5, 21).

Žmogiškai sunku patikėti begaline, besąlygiška, nesavanaudiška ir atlaidžia meile, dovanojama ne dėl nuopelnų ar gerų darbų. Bažnyčios istorijoje savo meilės slėpinius Dievas dažnai apreikšdavo moterims. Per šventąją Faustiną jis skleidė savo Gailestingumo žinią. Dievo gailestingumo žinia lengviau pažįstama ne protu, o širdimi.

Tomo reakcija į kitų apaštalų liudijamą Jėzaus apsilankymą atspindi pasaulio požiūrį. Kadangi Jėzaus prisikėlimas yra trikdantis iššūkis, kyla stipri pagunda jį atmesti. Tomas apsiriboja tomis pažinimo galiomis, kurios grindžiamos tiesioginėmis juslėmis. Tikėjimas visuomet yra rizika: negalime remtis nei patirtimi, nei grynu protavimu. Tikėjimas liepia pranokti save pačius, žengiant link To, kuris išlieka iki galo nepažįstamas. Tai rizika ir kova, kurią visi kovojame paskui Tomą. Per tikėjimą kažkuri mūsų būties dalis sugriaunama ir perkeičiama. Šis pasaulis tebėra įsitvirtinęs mumyse su baimėmis, tuštybe, pavydu, geismais ir prisirišimais. Jei laikomės šio pasaulio, jis mus valdo. Jis mus ragina nepaklusti Dievo žodžiui ir tikėjimui. Visuomenė taip pat spaudžia elgtis pagal daugumos diktatą. Laimei, Jėzus mus įspėjo: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.“

Apaštalas Petras šiandienos skaitinyje rašo, kad Kristaus prisikėlimu esame atgimdyti gyvai vilčiai. Šis atgimimas patiriamas sutinkant prisikėlusį Kristų per sakramentus. Apaštalas giria ir drąsina: „Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę.“ Tikėjimas sunkus ir skausmingas yra todėl, kad jis išplėšia mus iš pasaulio ir mūsų pačių senojo raugo. Tačiau tikėjimas yra stiprus dėl Kristaus pergalės, nes Kristus nugalėjo pasaulį ir mirtį. Apaštalams, aplankytiems Velykų vakarą, ir kiekvienam šiandienos tikinčiajam tikėjimas yra Dievo dovana. Dievas imasi iniciatyvos ir sutvirtina mūsų tikėjimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-07.pdf