Visuose trijuose liturginiuose cikluose pirmąjį gavėnios sekmadienį skaitomas Evangelijos skaitinys apie Jėzaus gundymą dykumoje. Mato evangelijoje vaizduojant šią sceną sutelkiamas dėmesys į tai, kaip dėl žmogaus nuodėmės ir gundytojo įsikišimo į pasaulį įžengia blogis. B ciklo metais skaitiniuose atsiveria pergalės prieš blogį perspektyva per Dievo siūlomą sandorą ir atgimimą per krikštą. Šiemetiniame C cikle pirmojo gavėnios sekmadienio skaitiniuose atskleidžiamas išganymo raktas – tikėjimas.

Pakartoto Įstatymo knygoje izraelitai raginami aukoti atnašas drauge išpažįstant Viešpatį, vadovaujantį išganymo keliui ir dosniai teikiantį gamtos gėrybių. Pakartoto Įstatymo knyga yra penktoji ir paskutinė Penkiaknygėje. Ši knyga pateikia Mozės įstatymo santrauką, pritaikytą Kanaano žemėje įsikūrusiems izraelitams. Mozės įstatymo numatytas pirmienų aukojimas kartojamas daugelyje vietų (Iš 23, 19; 34, 22–26; Kun 23, 10). Šis dėkingumo dievybei gestas buvo plačiai paplitęs ir kitose Artimųjų Rytų religijose. Izraelitai patirdavo pagundą sekti savo kaimynų kanaaniečių pavyzdžiu ir aukoti atnašas derliaus dievui Baalui. Pranašas Ozėjas kritikuoja šias išrinktosios tautos praktikas, perteikdamas Viešpaties skundą: „Ji nežinojo, kad aš buvau tas, kuris davė jai grūdus, vyną ir aliejų, apipylė ją sidabru ir auksu, o jie tai išleido Baalui” (Oz 2, 10). Pakartoto Įstatymo knygoje dažnai skamba pranašų mokymo atgarsiai, ypač kritikuojantys tikėjimo nukrypimus. Izraelitai raginami aukoti pirmienas, drauge išpažįstant Jahvę ne tik kaip istorijos, bet ir kaip gamtos Viešpatį.

Laiškas romiečiams yra ilgiausias ir doktrinos požiūriu svarbiausias apaštalo Pauliaus laiškas. Jo pagrindinė tema – tikėjimo vaidmuo krikščionio gyvenime. Skaitytoje ištraukoje apaštalas apgailestauja dėl Izraelio netikėjimo. Jis stengiasi parodyti tautiečiams, kad Evangelijos žinia jau paskelbta Raštuose. Paulius cituoja Pakartoto Įstatymo knygą: „Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje” (Įst 30, 14). Pauliaus pasitelkiama „širdies” sąvoka apima jausmų, proto ir doros visumą. Troškimas vykdyti Įstatymą neviršija tikinčiojo jėgų, nes pats Dievas ateina į pagalbą. Tikėjimas yra išganingas – šį teiginį apaštalas grindžia Izaijo citata: „Kas pasitiki juo, nedreba iš baimės” (Iz 28, 16). Pabrėžiant išganymo, skirto tiek žydams, tiek pagonims, visuotinumą, cituojama pranašo Joelio ištrauka: „Kas tik šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Jl 3, 5). Apaštalas Paulius suvokia, jog jo tėvynainiams nelengva priimti tikėjimo išpažinimą, kuriame Jėzui duodamas Viešpaties titulas, anksčiau taikytas tik Jahvei. Tačiau jis viliasi, kad Raštai visiškai aiškiai pagrindžia jo tikėjimo išpažinimą.

Po Jono krikšto Jėzus palieka Jordano pakrantes ir leidžiasi į dykumą susitelkti. Matas ir Morkus pabrėžia aktyvų Dvasios vaidmenį: „Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą” (Mt 4, 1). Evangelistas Lukas labai dėmesingas Dvasios veikimui tiek savo Evangelijoje, tiek Apaštalų darbuose. Iš jo formuluotės atsiskleidžia Jėzaus bendradarbiavimas su jame esančia Dvasia: „Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą”. Kita Luko pasakojimo ypatybė tai, kad tarp krikšto Jordane ir gundymo dykumoje įterpiama Jėzaus genealogija, siekianti iki pat „Adomo, kuris buvo Dievo”. Tai leidžia suvokti Jėzų kaip naująjį Adomą, atnaujinantį žmoniją savo pergale prieš blogį.

Jėzus rengiasi savo misijai pasninkaudamas ir melsdamasis, kaip ir kiti vienybės su Dievu siekėjai. Jis tam ruošiasi keturiasdešimt dienų, panašiai kaip Mozė Sinajaus dykumoje (plg. Iš 24, 18). Mozė nužengė nuo kalno nešinas Įstatymo plokštėmis ir įkūrė Izraelį kaip išrinktąją tautą. Jėzus palieka dykumą, įsteigdamas naują Sandorą ir įkurdamas naują Dievo tautą.

Šis epizodas primena taip pat keturiasdešimt metų trukusias Izraelio klajones po dykumą. Jėzus nepasiduoda tiems gundymams, prieš kuriuos neatsilaikė izraelitai. Pirmiausia išalkusį Jėzų velnias gundo siūlydamas dykumos akmenis paversti duona. Piktasis nori, kad Dievo Sūnus savo galią naudotų medžiaginėms gėrybėms dauginti. Kadaise mana pamaitinti izraelitai Mozės buvo įspėti saugotis priklausomybės nuo medžiaginių dalykų: „Žmogus yra gyvas ne viena duona” (Įst 8, 3). Jėzus, atsakydamas velniui šiais žodžiais, solidarizuojasi su visa žmonija.

Luko evangelijoje gundymas politine valdžia yra iš eilės antras, o Mato pasakojime – trečias. Tokia pasakojimo tvarka leidžia evangelistui baigti pasakojimą svarbiu Luko evangelijoje Jeruzalės šventyklos įvaizdžiu. Jėzaus krikšto metu nuskambėjusi mesijinės 2 psalmės citata: „Tu esi mano Sūnus” tęsiasi pažadu: „Prašyk manęs ir padarysiu tautas tavo valdomis”. Šėtonas nuosekliai plėtoja pažadus, siūlydamas neribotą politinę galią. Jėzus žinojo, jog jo tauta laukia Mesijo, grąžinsiančio politinę nepriklausomybę. Demono pažadus Jėzus atmeta Mozės žodžiais, skirtais izraelitams, gundytiems garbinti stabus (Įst 6, 13).

Paskutiniu gundymu velnias apeliuoja į prestižą. Jis cituoja turinčią mesijinę prasmę 91 psalmę, kurioje garantuojama Viešpaties pagalba jo išrinktajam. Izraelitai nusidėjo dykumoje nuolat reikalaudami stebuklingo Dievo įsikišimo. Jėzus atkerta dar kartą cituodamas Mozės žodžius iš Pakartoto Įstatymo knygos: „Negundykite Viešpaties, savo Dievo” (Įst 6, 16).

Jėzaus viešosios tarnystės laikotarpis kupinas pergalių prieš blogio jėgas. Po dykumos gundymų „velnias atsitraukė nuo jo iki laiko”. Lemiamos kovos arenoje piktasis vėl pasirodo, įeidamas į Judą, pripildydamas Jėzų išgąsčio Getsemanėje, sukeldamas trumpalaikį Jėzaus priešininkų džiūgavimą dėl jo nukryžiavimo. Tačiau ši mirtis nulėmė galutinę pergalę prieš šėtoną.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0403/403hom1.html