Evangelijos tekste – du Jėzaus stebuklai, neatskiriamai supinti tarp savęs. Nešdami Apreiškimo žinią, jie vienas kitą papildo. Matome dvi moteris: vieną – dar vaiką, savo gyvenimo pradžioje, kitą – sekinančių ir ilgų kančių pabaigoje. Nei viena, nei kita nebegali būti žmonių išgelbėta. Bet tiek viena, tiek ir kita bus išgelbėta Jėzaus galia ir žmonių tikėjimu: moteris – savo tikėjimu, mergaitė – savo tėvo tikėjimu. Jėzus, prikeldamas mergaitę, paima ją už rankos, o kraujoplūdžiu serganti moteris pagyja paliesdama Jėzaus apsiaustą. Tačiau šių prisilietimų nemato gausinga minia: moters atveju minia dalyvauja išgydyme, bet nieko nepastebi, lyg jos ir nebūtų šiame įvykyje; mergaitės atveju minia, besijuokianti iš Jėzaus, paliekama lauke, anapus įvykio.

Atkreipkime dėmesį, mergaitė yra dvylikametė, o moterį kraujoplūdis vargina jau dvylika metų. Vadinasi, moteris susirgo tada, kai gimė mergaitė. Tad šis skaičius nėra atsitiktinis. Jis yra gana svarbus simbolis, nes turi ryšį su tuo, kas išsipildo. Prisiminkime, kad Jėzus ištaria savo pirmąją pranašystę būdamas dvylikos metų (plg. Lk 2, 42. 49). Jis išsirenka dvylika apaštalų, nes atėjo laikas (plg. Mk 3, 14). Tą patį – laiko pilnatvę – reiškia ir dvylika pilnų pintinių maisto, kurio atliko, kai Jėzus stebuklingai pamaitino savo mokinius (plg. Mk 6, 43). O laikų pabaigą simbolizuoja dvylika dangiškosios Jeruzalės vartų (plg. Apr 21, 12–21) ir Apreiškimo moteris su dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos (plg. Apr 12, 1). Ir pagaliau Jėzaus sako, jog diena turi dvylika valandų (plg. Jn 11, 9).

Vadinasi, šie du stebuklai yra ne tik paprasčiausi gailestingumo gestai, juose slypi apreiškimas. Mergaitė yra žmonija, laikų pradžioje nusigręžusi nuo Dievo: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“ (Pr 3, 12).

Bet pagaliau moteris, žmonija nusidėjėlė, savo sekinančios kančios pabaigoje sulaukia laikų pilnatvės atėjimo, Dievo žodžio Įsikūnijimo, ir, galėdama jį paliesti, yra išgydoma iš savo negalios. Žmonės supranta, kad jie nieko jai negali padėti, ir tai pripažįsta: „Ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: ‘Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!‘“ (Mk 5, 35). Mirties akivaizdoje žmogiškas bejėgiškumas yra totalus. Tačiau „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Išvaduodamas žmoniją iš nuopuolio ir mirties, Viešpats nieko neprašo, tik dviejų dalykų – drąsos ir tikėjimo: „Nenusigąsk, vien tik tikėk!“ (Mk 5, 36).

Žmogus jaučia, kad šalia regimojo pasaulio ir normalios, nusistovėjusios tvarkos yra paslaptis. Žmogus eina ieškodamas ir rasdamas Dievo buvimo pėdsakų, pamažu išdrįsta jį užkalbinti ir suvokti, kad pasaulio faktų neužtenka gyvenimo prasmei įžvelgti. Tad tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai. Būdamas asmeniškas ryšys su Dievu ir pritarimas jo apreikštoms tiesoms, krikščionių tikėjimas skiriasi nuo tikėjimo žmogumi. Teisinga ir gera visiškai pasitikėti Dievu ir absoliučiai tikėti tuo, ką jis sako; būtų tuščia ir klaidinga šitaip tikėti kūriniu (plg. Jer 17, 5–6; Ps 40, 5; 146, 3–4). Krikščioniui tikėti ir pažinti Dievą reiškia neatskiriamai tikėti tą, kurį jis siuntė, savo „mylimąjį Sūnų“ (Mk 1, 11). Pats Viešpats Jėzus yra pasakęs savo mokiniams: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). Dovanodamas Šventąją Dvasią, jis nori visus tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę, į bendrą su Dievu gyvenimą (plg. Jn 17, 22). Išpažinti tikėjimą į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8); į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-05.pdf