Ar Viešpats Jėzus pavadindamas mus nenaudingais tarnais norėjo sumenkinti mūsų vertę? Juk kitoje vietoje jis vadina mus draugais (Jn 15, 15), kuriuos pats išsirinko. Nejaugi jis prieštarauja pats sau? Šiandienos pamokymas turi mums parodyti deramą santykį su Dievu. Evangelijos tarnas žino savo vietą, pareigas ir jas ištikimai vykdo. Tarno ištikimybė nenulemia šeimininko gyvenimo pilnatvės. Ištikimai tarnaudamas pats tarnas pelno nepalyginti daugiau, jo paties gyvenimas įgyja prasmės. Panašiai yra ir mūsų santykiuose su Dievu. Ištikimai tarnaudami Dievui, nepadarome jo laimingesnio, bet patys tampame laimingi ir džiaugsmingi. Ne Dievas tampa turtingesnis ir tobulesnis, o mes praturtėjame. Vienoje iš Mišių dėkojimo giesmių tai išreiškiama žodžiais: „Nors mūsų garbinimo Tu nesi reikalingas, tačiau maloningai mums leidi reikšti Tau dėkingumą. Tavęs mūsų gyrius nepadaro aukštesnio, tačiau mums patiems jis yra išganingas.“ Esame nenaudingi tarnai ta prasme, kad esame nereikalingi Dievo laimei kurti. Veikiau patys tampame geresni, o jis kaip geriausias draugas tuo labai džiaugiasi.

Ištikimybės nuostata yra tikinčio žmogaus gyvenimo programa. Ši nuostata moko eiti savo pašaukimo keliu mokantis, studijuojant, dirbant, gyvenant šeimoje. Moko nenusigręžti nuo gėrio, neiti lengviausiu keliu. Turime nepasiduoti, nors mums atrodytų, kad visi kiti nepaiso sąžinės, mandagumo, meilės reikalavimų. Neklausykime gundytojo neviltį peršančių šnabždesių. Atminkime šv. Pauliaus raginimą „atgaivinti Dievo malonės dovaną“ (2 Tim 1, 6). Tikėkime, kad mums padeda mumyse gyvenanti Šventoji Dvasia (2 Tim 1, 14). Apaštalo Pauliaus raginimai skirti „nenaudingam tarnui“. Jis tiki, kad Viešpats yra jam visa davęs per Dvasią ir sakramentus, tačiau drauge žino, jog nuolat turi gaivinti šią malonės dovaną.

Garstyčios grūdelis mažas ir nepastebimas, išoriškai lengvai užgožiamas kitų išvaizdesnių daiktų. Panašiai ir mūsų tikėjimas. Kai kuriais laikotarpiais mūsų tikėjimo kelias atrodo nuobodus, vertas pasigailėjimo, net pajuokos. Mums sunku jį atskleisti kitiems, sunku įrodyti, kad jis auga ir vystosi. Tikėjimo pritrūksta būtent tuomet, kai jo labiausiai reikia. Būtina drąsiai prašyti tikėjimo malonės, kai ji, atrodo, nyksta ar visai pražūva. Reikia drąsos šauktis tikėjimo tuomet, kai panašiai kaip pranašui Habakukui mums atrodo, kad Viešpats negirdi ir nepadeda. Tuomet apaštalo Pauliaus raginimu privalu iš naujo uždegti mumyse glūdinčias Dievo malonės dovanas. Atminkime, kad turime ne baimės, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią. Tegu ši Dvasia meldžiasi mumyse neišsakomais atodūsiais (Rom 8, 26). Jėzaus dėka mažas tikėjimo grūdelis tyliai ir žmonių akims nepastebimai išauga į tikėjimo medį.

Pranašo Habakuko dienomis Judo karalystė išgyveno dvasinį ir moralinį nuopuolį. Habakukas skundžiasi, nes Dievas tarsi nereaguoja į situaciją: „Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, ir tu manęs neišgirsi?“ Tai iššūkis visų laikų žmonėms: kodėl gerasis Dievas leidžia nedorėliams skriausti teisiuosius? Skaitinys baigiasi padrąsinančia eilute: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ Šie žodžiai cituojami apaštalo Pauliaus laiškuose (Rom 1, 17; Gal 3, 11); taip pat Žyd 10, 38. Tai drąsinimas pasitikėti Dievo teisumu ir kantriai laukti jo įgyvendinimo. Geri žmonės kenčia dėl blogio padarinių, tačiau Dievas žino apie jų gerumą ir apie blogį, su kuriuo jie kovoja.

Apaštalų prašymas „padidink mūsų tikėjimą“ yra drauge ir mūsų prašymas. Viešpats Jėzus, kaip ne kartą esame pastebėję, į šį prašymą atsako netiesiogiai. Frazė apie medį, kuris tikėjimo galia pasisodintų jūroje, vaizduoja maldos veiksmingumą. Tikėjimas yra viršesnis už gamtos galias, jis gali nuveikti stulbinančių dalykų. Tačiau žmogui gali kilti pagunda priskirti tas ypatingas galias sau. Neatsitiktinai po palyginimo apie tikėjimo galią randame nuolankaus pareigingumo pamoką. Jėzus pasakoja apie samdinį, kuris tik atlikęs privalomas priedermes pats gali sėsti prie stalo. Pasakojimo akcentai leidžia suprasti, kad tai nėra šeimininko užgaida ar išnaudojimas. Jėzaus mokiniai raginami kukliai atlikti savo pareigas visuose dalykuose. Dvasiniame gyvenime taip pat turime įsipareigojimų, atitinkamai pagal savo pašaukimą, luomą, amžių. Apaštalai ir šventieji nebuvo išvaduoti iš žemiškųjų vargų, kasdienybės rutinos ir tuoj pat pasodinti už dangiškojo pokylio stalo. Atsakymas „esame nenaudingi tarnai“ reiškia taip pat mūsų pasiryžimą toliau likti ir tarnauti ten, kur mus pasodino dieviškoji Apvaizda.

Prašant padidinti tikėjimą, būtina suvokti, jog mūsų intencija nebūtinai gryna. Apaštalas Paulius moko, kad dėl ištikimybės tenka kentėti: „drauge su manimi kentėk Evangelijos labui.“ Prašydami padidinti tikėjimą, turime atgaivinti jau gautas dovanas. Atnaujinanti Dvasia leidžia teisingai suprasti žodžius: „Esame nenaudingi tarnai.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-17.pdf