Šiandien, paskutinį liturginių metų sekmadienį, Bažnyčia, švęsdama Kristaus Karaliaus iškilmę, pateikia didingą Paskutinio teismo paveikslą: būsime teisiami pagal meilę, mūsų veiksmingai parodytą savo artimui. Čia nėra paminėtas tikėjimas, kuris, be abejo, yra Dievo ir žmogaus santykio pagrindas. Paskutinio teismo vizija tik pabrėžia, jog tikėjimas neaprėpia viso santykio. Tikėjimas turi vesti į žmogaus perkeitimą. Mat po to nebebus nei tikėjimo, nei vilties, o tik meilė ar neapykanta kaip amžina teigiamo ar neigiamo apsisprendimo būsena (plg. 1 Kor 13, 1–13). Anglų rašytojas K. S. Luisas (C. S. Lewis, † 1963), „Narnijos kronikų“ autorius, sako: „Kas neamžina, Amžinybėje neturi vertės.“

Didžiojo Bažnyčios tikėjimo išpažinimo (lot. Credo) vidurinė dalis užbaigiama žodžiais: „Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Teismo perspektyva nuo ankstyviausių laikų darė poveikį krikščionims kaip jų dabartinio gyvenimo matas, kaip reikalavimas sąžinei ir kartu kaip dieviškojo teisingumo viltis. Tikėjimas į Kristų niekada nežvelgė tik atgal ir į viršų, bet visada krypo ir priekin, į Viešpaties nekart skelbtą teisingumo valandą. Toks žvilgsnis į ateitį darė krikščionybę svarbią dabarčiai.

Krikščionių bažnytinių pastatų, kuriuose norėta regimai išreikšti istorinę bei kosminę tikėjimo į Kristų platybę, rytinėje pusėje paprastai būdavo vaizduojamas kaip Karalius grįžtantis – vilties įvaizdis – Kristus, o vakarinėje, kaip atsakomybės už savo gyvenimą įvaizdis, – Paskutinis teismas, šis įvaizdis tarsi įkandin palydėdavo krikščionis, einančius pro jį iš bažnyčios į kasdienybę. Teismo ikonografijos raidoje viršų vėliau – viduramžiais – vis labiau ėmė imti grėsmingasis bei bauginantis teismo aspektas, akivaizdžiai labiau traukęs menininkus negu vilties, dažnai užtemdytos grėsmės ženklų, spindesys. Mūsų laikais mintis apie Paskutinį teismą išblėsta: krikščioniškasis tikėjimas individualizuojamas ir pakrypsta pirmiausia į savo paties sielos išganymą; visuotinės istorijos apmąstymą vis labiau ima ženklinti pažangos idėja. Nors nuojauta, kad teismas gali egzistuoti ir kad man kada nors gali tekti prieš jį stoti, neišvengiamai nusmelkia mus tada, kai rengiamės daryti tai, ką patys laikome neteisinga.

XIX ir XX a. ateizmas, jo šaknys ir tikslas, yra moralizmas – protestas prieš pasaulio ir jo istorijos neteisybes. Pasaulis, kuriame tiek daug neteisybės, nekaltųjų kančios ir galingųjų cinizmo, negali būti gerojo Dievo kūrinys. Moralės vardu toks Dievas atmestinas. Tad ėmė atrodyti, kad teisingumą steigiančio Dievo nėra ir todėl dabar pačiam žmogui tenka užduotis kurti teisingumą. Kad iš to kilo didžiausios žiaurybės – neatsitiktina. Pasaulis, pats turintis susikurti teisingumą, yra pasaulis be vilties. Niekas neatsiliepia į šimtmečių kančias. Niekas nelaiduoja, kad pasaulyje toliau neviešpataus – kad ir kokiomis ideologijomis dangstydamasi – ciniška galia.

Tačiau žmogumi tapusiame Kristuje Dievas parodo savo veidą, pasidalija apleisto žmogaus būviu. Nekaltai kenčiantys tapo vilties tikrumu: Dievas yra ir Dievas moka kurti teisingumą taip, kaip mes neįstengiame įsivaizduoti ir tegalime suvokti tikėjimu. Teisingumas yra: praeities kančios „atšaukiamos“, atitaisymu atkuriama teisė. Todėl tikėjimas Paskutinį teismą galiausiai ir pirmiausia yra Kristaus sugrįžimo ir naujo gyvenimo būtinybės viltis. Mūsų laukiama nemirtinga meilė neabejotinai yra svarbus pagrindas tikėti, jog žmogus sukurtas amžinybei, bet tik drauge suvokiant, kad istorijos neteisingumui nėra paliktas paskutinis žodis.

Protestas prieš Dievą teisingumo vardu nieko neduoda. Pasaulis be Dievo yra pasaulis be vilties (plg. Ef 2, 12). Tik Dievas gali sukurti teisingumą. O tikėjimas teikia mums tikrumą, jog jis tai daro. Paskutinio teismo įvaizdis pirmiausia yra ne siaubo, bet vilties ir atsakomybės įvaizdis. Dievas yra teisingumas ir kuria teisingumą. Bet jo teisingume glūdi malonė. Tai suvokiame žvelgdami į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Abu dalykai – teisingumas ir malonė – traktuotini neišleidžiant iš akių jų deramo vidinio ryšio. Malonė teisingumo nepanaikina. Neteisybės ji nepaverčia teise. Ji nėra kempinė, kuria viskas nuvaloma taip, kad visa, kas padaroma žemėje, galiausiai praranda bet kokią vertę. Prieš tokį dangų ir tokią malonę, pavyzdžiui, savo „Broliuose Karamazovuose“ pagrįstai protestavo Fiodoras Dostojevskis († 1881). Amžinajame pokylyje piktadariai galiausiai nesėdės greta aukų be jokio skirtumo, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Dievo teismas – viltis ir dėl to, kad yra teisingumas, ir dėl to, kad yra malonė. Jei teismas tebūtų malonė, padaranti visa, kas žemiška, nereikšminga, Dievas mums liktų skolingas atsakymą į klausimą dėl teisingumo – esmingai svarbų klausimą, adresuojamą istorijai ir Dievui. Jei jis tebūtų teisingumas, visa, kas mums pabaigoje liktų, būtų baimė. Dievo tapimas žmogumi Kristuje abu dalykus – teismą ir malonę – taip susiejo vieną su kitu, kad teisingumas atkuriamas: visi darbuojamės savo išganymui su atsakomybe, kuri egzistuoja tik tada, kai yra kam pareikalauti ataskaitos, ir kartu malonė leidžia visiems puoselėti viltį ir pasitikint artintis prie Teisėjo, kurį pažįstame kaip savo Užtarėją (plg. 1 Jn 2, 1).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-16.pdf