Kijeve, Šv. Sofijos katedros apsidėje, akis patraukia didinga freska, vaizduojanti Švč. Mergelę Mariją, sudėtomis rankomis ir žvelgiančią į viršų, kur pavaizduotas Kristus kaip pasaulio viešpats ir teisėjas. Šio paveikslo pagrindinis akcentas ne Švč. Mergelė Marija, bet jos Sūnus Jėzus Kristus. Pati Mergelė Marija, maldai sudėtomis rankomis, žvelgia į savo Sūnų, tarsi visiems Bažnyčios vaikams rodydama, kur yra tikinčiųjų pamaldumo ir garbinimo širdis. Motinos vaidmuo išganymo plane yra kaip Aušrinės žvaigždės, skelbiančios greitai užtekant Saulę. Šio sekmadienio Evangelijos dėmesio centre taip pat ne Motina, bet Sūnus: „Štai pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus <…> jis viešpataus Jokūbo namuose ir jo viešpatavimui nebus galo”. Įvykis, kurį mena šio sekmadienio Evangelija, pasaulio istorijoje beveik neminimas, bet Dievo išganymo plane jis yra kertinis akmuo, kuriuo remsis Dievo karalystė. Dievas pasirūpino, kad šis įvykis būtų žinomas ne tik Marijai ir Juozapui, bet ir visai žmonijai. Jau pirmiesiems tėvams duotas Dievo pažadas, kad žaltys pralaimėsiąs: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulnį” (Pr 3, 15). Slaptingajam Abraomui duodami ypatingi pažadai: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. <…> visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pr 12, 2–3). Šv. Rašto tyrėjai Senojo Testamento knygose randa daugybę pranašavimų apie tolimą Abraomo vaikaitį, kuris taps palaiminimas visiems žmonėms. Erodas, norėjęs sužinoti naujojo Karaliaus gimimo vietą, susikvietė žydų Rašto žinovus. Tie, remdamiesi pranašų žodžiais, nurodė Betliejų. Ne tik Jėzaus gimimo vieta, bet ir gimimo laikas bei daug kitų jo gyvenimo įvykių atsispindi Senojo Įstatymo knygose. Garsusis austrų teologas Emanuelis Vaitas, žydų šeimos vaikas, auklėtas griežtoje savo tautos tradicijoje, studijuodamas Šv. Raštą įtikėjo Kristų, pasikrikštijo, tapo katalikų kunigu ir žymiu teologu. Jį paveikė tai, kad daugybė Jėzaus gyvenimo įvykių buvo skelbti prieš šimtus metų. Panašiai pasielgė vyriausiasis Romos Izraelio bendruomenės rabinas Italo Zolli. 1945 metais jis pasikrikštijo. Perėjęs į katalikybę buvęs rabinas rašo: „Visas Senasis Testamentas man atrodo kaip šifruota telegrama, kurią Dievas išsiuntė žmonėms. Nesuprantama tiems, kurie ją nori skaityti be rakto. Taigi raktas yra Kristus, ir Jo šviesoje įgyja prasmę tas mesijinis šiurpas, persmelkiąs visas Senosios Sandoros knygas” (V. Messori , Hipotezės apie Jėzų, 1997, 72–73 p.).

Paklausykime Danielio vizijos, užrašytos apie 500 metų prieš Kristų: „Vis stebėdamas nakties regėjimus mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta” (Dan 7, 13–14). Kam galėtume taikyti šiuos pranašiškus žodžius? Niekam kitam jie nepritaikomi, kaip tik Kristui, kuris ir pats save vadino Žmogaus Sūnumi. Šios pranašystės atgarsius girdime Kristaus žodžiuose, kuriuos jis sako skirdamasis su apaštalais: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje, padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (Mt 28, 18–19). Kristaus gyvenime labai reikšmingas įvykis yra Naujosios Sandoros sudarymas. Tai vyksta prieš Kristaus kančią. Kristus ima į savo rankas taurę ir taria: „Ši taurė yra naujoji sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas” (Lk 22, 20). Ar šį, tokį reikšmingą įvykį mini kuris nors pranašas? Paklausykime ištraukos iš Jeremijo knygos: „Tikėkite manimi, ateis dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. <…> Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai Viešpaties žodis, – įdiegsiu juose savo Įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus man tauta” (Jer 31,31–33). Pranašas Jeremijas kalba apie Naująją Sandorą, kuri išsipildė tik po 600 metų.

Ištisus amžius svarstyta, kas yra tas asmuo, kuriam galima pritaikyti Biblijos pranašystes. Tačiau niekam jos netinka. Tik, kai sugretiname jas su Kristus asmeniu, viskas atsistoja į savo vietą. Iš tiesų teisus minėtasis Zolli sakydamas, kad Kristus yra tas raktas, kurio dėka įgyja prasmę senosios Biblijos pranašystės. Šiandien girdime žodžius: „Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus <…> jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius”. Iš tiesų istorija nežino žmogaus, kuris gyventų daugybės žmonių kartose. Apie jį kalbėjo pranašai, apie jį kalbėjo apaštalai, apie jį kalba mūsų laikų žmonija. Ir Senasis, ir Naujasis Testamentas skelbia jo amžiną viešpatavimą. Šv. Jonas jį vadina Alfa ir Omega – Pradžia ir Pabaiga. Šv. Paulius Laiške efeziečiams skelbia: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmgimis, nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, <…> visa sutverta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. <…> Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikyti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje” (Kol 1, 15–20).

Kitą sekmadienį švęsime savo Karaliaus Gimimo šventę. Šventės išvakarėse valgysime tradicinę Kūčių vakarienę, laušime kalėdaitį. Mūsų širdyje dar rusena meilės ugnelė, dar gebame bloga užmiršti, gera prisiminti. Kokia prasminga toji Kūčių vakarienė! Šiandien Bažnyčia nori mums priminti, kad mūsų Karalius mūsų laukia ne tiktai per Kalėdas, bet nori būti su mumis nuolatinėje sandoroje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0521/521hom1.html