Broliai ir seserys Kristuje, šio sekmadienio Evangelijoje girdėti žodžiai ne vienam iš jūsų gali atrodyti keisti ir nesuprantami. Kodėl Kristus, skelbęs meilę ir taiką, ima kalbėti, jog jis neša daugeliui nesantaiką, net šeimoms.

Atsakymą mums duoda krikščionybės istorija. Ji kupina liudijimų apie daugelio žmonių priešiškumą ne tik Kristaus mokymui, bet ir pačiai krikščionybei. Ištisais amžiais liejosi nekaltas krikščionių kraujas. Todėl Kristaus žodžius: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės“, reikia suprasti, kad joks žmogus negali likti abejingas Kristui ir jo Evangelijai. Jis būtinai turi rinktis – su Kristumi ar prieš Kristų. „Kas ne su manimi, tas prieš mane.“ Niekas negali būti bešališkas Dievo meilės atžvilgiu. Žmonės pasidalija į du frontus: į tuos, kurie Dievą myli, ir į tuos, kurie Dievo neapkenčia.

Evangelija lyg ugnis, dėl kurios kyla gaisras, sudeginantis visa, kas netikra ir laikina. Evangelija, kaip Geroji Naujiena, sudrumsčia viešą ramybę, šeimos taiką, ji išprovokuoja susiskaldymus, nemalonumus ir kivirčus. Kristus perspėja: „Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 21–22). Todėl Kristus tiek vakar, tiek šiandien mums yra lyg vėliava, kuri drauge yra ir taikos, ir karo vėliava. Todėl negalime šalintis ir sakyti, jog mes apie Kristų nieko negirdėjome.

Taika, kurią neša Kristus, nėra akių prieš neteisingumą užmerkimas. Statant Kristaus karalystę, ugnis yra Evangelijos naujiena. Tai aktyvus amžinųjų vertybių ieškojimas ir įgyvendinimas.

Pranašas Jeremijas iš prigimties buvo jautrus ir taikus žmogus. Tačiau Dievas jį vertė pranašauti, skelbti tai, kas sukėlė Jeruzalės ir visos Judėjos nepasitenkinimą ir priešiškumą. Tačiau Jeremijas kalbėjo tiesą, ne paties išgalvotą, bet Dievo. Toji tiesa daugeliui nepatiko ir ji buvo Jeremijo kančių priežastis.

Jėzus kreipiasi į savo bendraamžininkus aštriais lyg kardas žodžiais. Jis kalba apie teisingumo ugnį, kuri gali sunaikinti sena ir sukurti nauja, bet Jėzaus klausytojai nėra pajėgūs, nepasiruošę radikaliai pakeisti savo gyvenimą. Jėzus kalba apie jo laukiantį kraujo krikštą ant kryžiaus, kuris nuplaus pasaulio nuodėmes. Kryžius daug kam taps papiktinimu ir nesantaika. Prisiminkime sovietmečiu kryžių griovimą Kryžių kalne, privačių žmonių sodybose, kryžių išnešimą iš mokyklų. (1937 m. mirusi Sovietų Rusijos diktatoriaus Stalino motina testamente buvo pareiškusi savo valią būti palaidota šalia savo vyro. Ant kapo turėjo būti pastatytas kryžius. Taip pat ji pareiškė norą, kad ant jos kapo nebūtų jokių komunistinių ženklų. Tačiau Stalinas sudegino ne tik motinos, bet ir tėvo palaikus ir atgabeno jų urnas su pelenais į Maskvą.)

Ir Dievas gali tapti nesantaikos priežastimi. Filosofas Volteras savo nusiteikimą Dievo atžvilgiu išreiškė žodžiais: „Dievas jau miręs. Sutrinti bjaurybę Bažnyčią!“ XIX a. pradžioje įvyko konfliktas tarp tikėjimo ir proto. Prasidėjo didysis žygis prieš Dievą. Mokslo vardu mėginta sugriauti religiją. Tai buvo didelis ir skaudus nesusipratimas. Teisingai suprastas mokslas ir teisingai suprastos religijos tiesos vienas kitoms neprieštarauja. Daugybė didžių mokslininkų pasižymėjo nuoširdžiu tikėjimu, plaukiančiu iš gilaus proto įsitikinimo. Vokiečių chemikas Justas Lybingas, Peterburgo ir Bavarijos mokslų akademijų narys, netikinčiuosius vadina „vaikštinėtojais mokslo pakraščiais“.

Brangūs tikintieji, nors šio sekmadienio Evangelijos žodžiai yra kupini įtampos, mes turime visa savo dvasia suprasti, jog Kristus yra pranašų nurodytasis taikos Kunigaikštis. Jis sako: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Vadinasi, kaip Kristaus karalystė nėra iš šio pasaulio, taip ir jo teikiama ramybė nėra pasaulio taika. Jėzus teikia ramybę sieloms per nuodėmių atleidimą. Todėl jo teikiamoji ramybė visų pirma yra vidinė. Kristus atėjo, ne kad laiduotų išorinę taiką, o kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmės vergijos. Jis atėjo skelbti kovos prieš pikta; statyti tiesos prieš melą; iškelti meilės prieš neapykantą. Jis žinojo, kad bus tokių, kurie atmes gėrį ir rinksis blogį. Bus tokių, kurie griebsis melo ir neigs tiesą; bus tokių, kurie kurstys neapykantą ir niekins meilę. Šiems Kristus yra prieštaravimo ženklas. Saviesiems Jėzus laiduoja sielos ramybę, nors kova tarp gėrio ir blogio tęsiasi.

Dievo Sūnau, Jėzaus Kristau, atėjęs įžiebti žemėje ugnies, suteik malonę, kad ji liepsnotų mūsų širdyse tikra Dievo ir artimo meile, kuri mus nuvestų į amžiną gyvenimą su Tavimi.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-07.pdf