Autorius: KUN. V. KAKNEVIČIUS

I. „Ugnies“ simbolika, kuri bibliniuose tekstuose turi įvairias reikšmes. „Ugnis“ Senajame Testamente visų pirma pabrėžia Dievo buvimą ir įkūnija Jo prigimtį. Kadangi žmogus negali „ugnies“ paliesti nei užvaldyti ją, ji simbolizuoja neliečiamybę ir Dievo transcendenciją.

„Ugnis“ Senajame Testamente visų pirma pabrėžia Dievo buvimą. Todėl Dievas apsireiškia Mozei „degančiame krūme“: „Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė“ (Iš 3, 2). Dievas veda Izraelio tautą per dykumą debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu: „Dieną VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. Debesies stulpas dieną ir ugnies stulpas naktį nepasitraukė iš savo vietos žmonių priešakyje“ (Iš 13, 21-22).

Dievo apsireiškime ant Sinajaus kalno lydi perkūnija, žaibai ir sprogimai primenantys ugnikalnio išsiveržimą: „Trečią dieną, auštant rytui, trankėsi perkūnija, švytavo žaibai, ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi stovykloje buvę žmonės drebėjo. Mozė išvedė žmones iš stovyklos Dievo pasitikti. Jie užėmė savo vietą kalno papėdėje. Dabar visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes VIEŠPATS buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo“ (Iš 19, 16-18).

Antra dalis biblinių tekstų „ugnį“ sieja su nuskaistinimu arba nuvalymu. Sudeginant viską – kas buvo ugnies diapazone, vienu kartu pašalinant nuo žemės paviršiaus tai, kas nešvaru arba kas gali būti kenksminga žmogui. Todėl privaloma sudeginti ugnyje raupsuotųjų drabužius, kad neužkrėstų kitų žmonių: „Drabužį – vilnonius ar lininius apmatus ar ataudus – ar bet kokį odinį daiktą, kuriame rasta liga, jis sudegins, nes tai besiplečianti raupsų liga ir turi būti sudeginta ugnyje“ (Kun 13, 52). Panašiai kaip pagoniškuosius aukurus, kad nesuterštų Mozės įvesto kulto: „Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, iškirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje; Sumesi į ugnį jų stabus. Negeisi ant jų esančio sidabro ar aukso ir neimsi, kad nebūtumei jo įviliotas į žabangas, nes tai bjaurus dalykas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui“ (Įst 7, 5. 25).

Kartais naikindavo ugnyje taip pat Dievui pašvęstuosius daiktus, kad tuo būdu apsaugotų juos nuo išniekinimo ar profanacijos. Todėl po vakarienės reikėjo sudeginti velykinio avinėlio likučius: „Nepaliksite iš jo nieko iki ryto; jei kas iš jo liktų iki ryto, sudeginsite“ (Iš 12, 10). Dar kituose tekstuose „ugnis“ yra Dievo teismo įrankis, vedantis į visišką bedievių sunaikinimą. Kalbama apie tai Sodomos ir Gomoros sunaikinimo aprašyme: „Tada VIEŠPATS leido sierai ir ugniai lyti ant Sodomos ir Gomoros nuo VIEŠPATIES, iš dangaus“ (Pr 19, 24).

Pranašų kalbose, skelbiančiose pagonių tautoms bausmę: „Ugnimi ir kalaviju VIEŠPATS teis žmoniją; daug bus VIEŠPATIES aukų“ (Iz 66, 16), o taip pat nevertai pasielgusių išrinktosios tautos narių: „Surinksiu jus ir pūsiu į jus savo pykčio ugnį, ir būsite joje ištirpdyti“ (Ez 22, 21). Taip pat teismas sietinas su nuvalymu, tuo būdu pildosi veiksmingas ir radikalus žemės apsivalymas nuo blogio ir nuodėmės. Ši simbolika tampriai susijusi su teismo paskelbimu pasaulio pabaigoje, kuomet Dievas sunaikins savo priešus: „Žiūrėk! Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, – sako Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos“ (Mal 3, 19).

Privalome įsisąmoninti nedviprasmišką Viešpaties nurodymą nuolat būti pasiruošusiems palikti šį pasaulį: „Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas. Ką sakau jums, sakau ir visiems: ‚Budėkite!‘“ (Mk 13, 33-37).

Turint omenyje tai, kas pasakyta, saugiausiame kelyje turėtų būti tie Kristaus sekėjai, kurie suvokia, kad  šio pasaulio laukia sunaikinimas, tad saugosi, kad jų širdys neprisirištų prie praeinančių jo pavidalų (1 Kor 7, 29-31) ir, kantriai bei karštai laukdami savo Viešpaties pasirodymo, gyvena darbuodamiesi savo rankomis ir darydami visiems gera.

Taigi, viena vertus, Viešpats apreiškia neišvengiamą ir tragišką šio pasaulio lemtį; kita vertus, nurodo nesirūpinti, kada tiksliai ši diena ateis, bet, kol yra laiko, ragina nepailstant daryti gera (Gal 6, 10).

Reikia būti realistams: blogis visada puola, jis puola iš išorės ir iš vidaus, tačiau taip pat neužmirškime, jog egzistuoja gėrio jėgos ir bet kuriuo atveju Viešpats yra stipresnis už blogį. Dievo teisingumui suteiktas paskutinis žodis istorijoje.

II. Antrame skaitinyje apaštalas Paulius sako: Mes gi pas jus netinginiavome (žr. 2 Tes 3, 7).

Tesalonikos Bažnyčia dėl sumaišties buvo praradusi ramybę ir džiaugsmą. Akivaizdu, kad ramybę drumstė me­lagingi mokytojai, skelbiantys, jog An­trasis Atėjimas jau įvyko. Pasak jų, pati­riami persekiojimai buvo paskutiniųjų pervartų, kurių visi laukė, ženklai.

Norėdamas užkirsti kelią tokio skelbimo keliamai sumaiščiai Paulius ragino žmones gyventi visai paprastai. Jis skatino juos pasitenkinti tuo, ką turi, būti darbščius ir ištikimus Viešpačiui. Visa kita išsispręs Dievo nustatytu laiku.

Pauliaus skelbiama paprastumo žinia svarbi ir mums. Mes pernelyg lengvai įsitraukiame į visokiausius tuš­čius reikalus. Tai tik išblaško mus, todėl menkiau girdime Viešpatį ir jaučiame Jo artumą. Atmink, kad paprastas gyveni­mas nereiškia pasyvaus gyvenimo. Tai veikiau pusiausviras gyvenimas. Štai du būdai, kaip gyventi paprasčiau.

Pirma, pamąstyk, kaip galėtum pamažinti nereikalingos veiklos. Pavyzdžiui, kiek mažiau laiko sėdėti priešais televizorių, naršyti po inter­netą ar vaikščioti po prekybos centrus. Tada tikriausiai atrastum laiko ir jėgų paskaityti dvasinę knygą ar patarnauti kitam žmogui. Juo paprasčiau gyve­name, juo daugiau progų suteikiame Jėzui parodyti mums savo meilę.

Antra, kad ir ką darytum – virtum valgį, skalbtum, dirbtum savo įstai­goje, vaikščiotum gamtoje, – stenkis teikti Viešpačiui garbę. Laikantis šios nuostatos, tavo mintys taps taikesnės ir ramesnės, labiau kryps į gyvenimą Dvasioje.

Šventieji nepavargdami mums kar­toja, kad paprastas gyvenimas padeda išlaikyti nukreiptą į Viešpatį dvasią. O Jėzus paprasto žmogaus širdį tikrai pripildys džiaugsmo, meilės ir ramy­bės. Pamėgink. Žiūrėk, kas iš to išeis. Vaisiais tikrai nenusivilsi.

Jėzus mus ragina nebūti pagonimis, kurie patys susikuria dievus, užmiršdami, kad Dievas negyvena kūriniuose. „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33), –moko Jis. Jis mus ragina nepasiduoti pagundoms, nepririšti širdžių prie priklausomybių, iš kurių tikrai ne paskutinėje vietoje yra baimė dėl ateities ir rūpesčiai. Kai turime laisvą minutę, pažvelkime į tuos dangaus paukštelius ir vandens lelijas. Argi nemielos jų giesmės, ar karališki Saliamono rūbai buvo gražesni už lelijos žiedą? „Niekuo perdaug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 6), – moko apaštalas Paulius. Jis dirbo daug skleisdamas po pasaulį Gerąją Žinią apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų, daug iškentėjo, kad pasaulis pažintį gyvąjį Dievą ir atpirkimą per jo Sūnų, bet visą garbę jis atidavė Dievui. „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas ­ Dievas“ (1 Kor 3, 6-7).

Jėzau, išmokyk mane gyventi paprastai, nuolankiai ir taikiai. Atskleisk man nuolankaus gyveni­mo grožį.

III. „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“  (Lk 21, 6).

Tai kalba apie gedulą ir ašaras. Sakytume, kad tos dienos jau yra atėjusios ir dar ateina. Pasaulis serga, ir visa tai neaplenkia taip pat ir mūsų. Laimei, kartu su mumis yra ir Jėzus, trokštantis pagydyti mūsų sielų žaizdas.

Gaila, bet Jėzaus atėjimas neišnaikino blogio pasaulyje. Negana to, gali atrodyti, kad tikėjimas į Jėzų išprovokavo naujus prievartos ir neapykantos pliūpsnius. Drauge nuolatinė kūrinijos kova prieš blogį yra Dievo antspaudas žmonijos istorijoje. Jėzus, Jo mokiniai, Jeruzalės šventykla, mūsų kūno šventykla, visas pasaulis turi pereiti per mirtį ir atgimimą, per kryžių ir prisikėlimą, – toks yra visos pasaulio istorijos neišvengiamas dėsnis. Viskas atrandama kryžiuje. Viskas atrandama prisikėlime.

Apreiškimas apaštalui Jonui, paskutinė Šventojo Rašto knyga užtikrina mus, kad šis pasaulis baigsis ne tarpplanetinio susidūrimo ugnyje, bet nuostabiame grožyje. Pasaulio pabaigoje žmonijos laukia ne kūrinijos sunaikinimas, bet meilės žavesys: „Regėjau naują dangų ir naują žemę,… išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, kuri buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 1-2).

Šis pažadas galioja ir kiekvienam Jėzaus mokiniui: „Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris“ (Lk 21, 18). Tai nereiškia, kad esame apsaugoti nuo pavojaus susidurti su prievarta ar neapykanta, tačiau Jėzus užtikrina, kad taip nebus amžinai. Dievas visuomet rūpinasi visais, netgi ir tais, kurie yra nepaprastai menki, nes Dievui nėra nereikšmingų dalykų, kurie yra svarbūs jo mylimiems žmonėms. Tai ne vien širdies troškimas, bet ir gyvenimo išmintis. Jėzus moko mus išgyventi savo istoriją, kaip švytuoklę, kuri nuo nepastebimų dalykų veda į didžius įvykius, nuo medžiaginių išskaičiavimų į gyvenimo slėpinius, nuo vieno mano plauko į viso pasaulio ateitį. Tai žinia apie viltį…

Mes turime tik dėkoti Viešpačiui, kad visoje pasaulio istorijos painiavoje Jo žvilgsnis nukrypsta į mus, kad tai ne kaltinančio teisėjo, bet atidaus kiekvienos smulkmenos sergėtojo žvilgsnis. Dievui niekas nėra pernelyg mažas, ir mes galime būti tikri, kad jei kas nors neišvengs žmonių neapykantos, tikrai bus išgelbėtas Viešpaties dieną.

Kaip reikia tos dienos laukti? Evangelistas Lukas prabyla apie kasdienybės dvasingumą, vadindamas jį „ištverme“. Šis žodis primena mums būtinybę išlikti tvirtiems, susidūrus su kančia, tačiau drauge alsuoja pasitikėjimu Tuo, Kuris suskaičiuoja visus mūsų galvos plaukus. „Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21, 19), – sako Viešpats. Gyvybė išsaugoma ne neveiklumu, bet nuoširdžiu, nuolankiu kasdieniniu darbu, rūpinimusi žeme ir jos žaizdomis, kai nepasiduodama nevilčiai ir netikrų pranašų vilionėms.

Jeruzalės šventykla buvo romėnų sugriauta 70 metais, t. y. prabėgus keliems dešimtmečiams po Jėzaus mirties. Dėl to krikščionių istorikai rašė, kad Jėzus tai buvo išpranašavęs. Iš vienos pusės, tai yra mėginimas parodyti, kad Jėzus turėjo stebuklingas galias ir numatė ateitį, tačiau iš kitos – tai būdas nuraminti savo sąžinę, suprask, jei jau Jėzaus išpranašautos katastrofos įvyko, tuomet mes galime ramiai gyventi. Vargu ar Jėzus norėjo pasinaudoti Savo galiomis tam, kad paskelbtų ateitį. Jis buvo rimtas žmogus ir mokėjo objektyviai vertinti Jį supančią tikrovę. Todėl Jis troško pasakyti savo laikmečio žmonėms, kad visa tai, kuo jie žavisi ir kuo pasitiki, nėra to verta. Tą patį Jis šiandien sako ir mums.

Jėzaus mokiniai pasitikėjo Šventykla, ji leido jiems patirti Dievo artumą. Mes taip pat turime dalykų, kurie mums teikia saugumo jausmą. Pvz., būti Europos Sąjungos valstybės piliečiais, NATO nariais, turėti gerai apmokamą ir perspektyvų darbą, ir pan… Tačiau ir mums Jėzus sako, kad iš viso to, kuo mes žavimės, kas teikia mums saugumą, neliks akmens ant akmens.

Panašiai ir mes su nerimu klausiame: kada tai įvyks? Tačiau problema nėra kada, nes visi suvokiame, nors ir nenorime to pripažinti, kad nenumaldomai artėja mūsų civilizacijos jau net ne saulėlydis, bet sutemos. Tikras probleminis klausimas yra: kas liks? Dėl ko verta gyventi ir į ką reikia angažuotis?

Atsakymas glūdi Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriuje: galiausiai pasiliks tik meilė. Tik tai gali suteikti prasmę dabarčiai ir tapti perspektyva ateičiai. Lieka tik tai, kas yra vertinga Dievo akyse, tai, ką Jis siekė sukurti, ir ką nuodėmė stengiasi sugriauti. Jėzus sako, kad nė plaukas nuo mūsų galvos nenukris. Tai reiškia, kad nė vienas pražilęs ar nukritęs galvos plaukas dėl Karalystės skleidimo neliks Dievo nepastebėtas ar užmirštas. Todėl tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus labiau už viską žemėje, nes tik Jis padeda mums atpažinti ir pasirinkti tai, kas turi ateitį ir bus per amžius.

Viešpaties galime sulaukti ne stebėdami nuviliančius ir drąsą atimančius ženklus, bet gyvendami tikėjimu į mylintį Dievą, Kuris aukščiau kančios iškelia prisikėlimo šviesą…

Amen.