Liturginių skaitinių tema yra Dievo vaikų šventumas. Jėzus ragina tobulumu būti panašiems į dangiškąjį Tėvą. Jo žodžiuose aidi Kunigų knygos raginimas: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.“ Kunigų knygoje pabrėžiamas Dievo šventumas, išryškinant jo skirtumą nuo nuodėmingo žmogaus. Izraelitai irgi raginami pasišvęsti atsiribojant nuo pagoniškųjų tautų ir vengiant nuodėmės. Senojo Testamento skaitinyje nuskamba taip pat raginimas mylėti artimą. Tiesa, artimo sąvoka čia taikoma tik gentainiams. Tik Jėzus meilę artimui sugretina su meile Dievui ir apibendrina kaip pagrindinę Įstatymo šerdį.

Šventasis Paulius primena korintiečiams, kad kiekvienas krikščionis yra Dievo šventovė, nes jame gyvena Šventoji Dvasia. Esame šventovė, Dievo buvimo vieta. Jei krikščionis gyvena ne pagal jame gyvenančią Dvasią, bus suniokotas vidinės prieštaros: „Kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos.“ Tai nereiškia, kad Dievas kerštauja. Jeigu norime išvengti vidinės griūties, turime nesipriešinti Dvasiai, kuri daro mus tobulumu panašius į Dievą. Dvasia pašventina, liudydama: „Viskas jūsų, o jūs patys – Kristaus.“ Taigi tikintysis negali nieko pasilikti sau. Viskas, ką jis turi ir ką gali įgyti, yra Viešpaties nuosavybė.

Evangelijos skaitiniuose tęsiame Kalno pamokslo ištraukas. Jėzus primena Senojo Testamento paliepimus ir atskleidžia jų reikalavimų ribas. Praėjusį sekmadienį iš šių reikalavimų ryškėjo naujo žmogaus bruožai. Šiandien Jėzus ragina eiti dar toliau – būti tobuliems, „kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Komentuodamas Senojo Testamento mokymą apie santykius su artimu, jis išmuša klausytojus iš saugaus apsidraudimo vėžių. Įsakymas „akis už akį ir dantis už dantį“ neleido keršyti neproporcingai. Jėzaus žodžiai, atrodytų, atima iš mūsų teisę pasipriešinti išnaudotojams, atsilyginti skriaudikams, liepia pakęsti mums daromas piktadarybes. Norinčiam bylinėtis dėl marškinių Jėzus liepia atiduoti ir apsiaustą. Šie žodžiai sako tikinčiajam, kad iš tikrųjų jam niekas nepriklauso, visas gyvenimas ir jo gėrybės yra malonės dovanos. Mus trikdo taip pat kvietimas tobulumu būti panašiems į dangiškąjį Tėvą. Juk lengva mylėti tuos, kuriems jaučiame natūralų palankumą, tuos, kurie dėkingi už mūsų paslaugas. Tačiau Jėzus perspėja, kad lygiai taip elgiasi ir muitininkai bei pagonys. Idealu būti panašiems į Tėvą, kuris leidžia savo saulei šviesti tiek blogiesiems, tiek geriesiems. Ši žinia atrodo nereali, tarsi turėtume nepaisyti asmeninių polinkių ir pritarti neteisybei.

Kalno pamokslo reikalavimai ne tik mums, bet ir daugeliui krikščionių kartų atrodė nerealūs, pernelyg aukšti ir atitraukti nuo kasdienybės. Kai kas svarstė, kad jie skiriami tik siekiantiems ypatingo tobulumo, o ne visiems. Tačiau iš tikrųjų Kalno pamokslu Jėzus kreipiasi į visus, ne tik į išrinktuosius. Jėzus nenori uždėti žmogui naujų nepakeliamų naštų ir pasitiki laisva jo valia. Jis pateikia pavyzdžius, kaip žmogaus gyvenimą perkeičia bendrystės su Dievu dovana. Čia neduodami konkretūs receptai visoms gyvenimo situacijoms. Kalno pamokslas panašiai kaip Dievo karalystė yra drauge dovana ir užduotis. Juo krikščionims atskleidžiama kryptis, parodomas tikslas, atkreipiamas dėmesys į nepelnytą Dievo meilės dovaną. Kalno pamokslo reikalavimų įgyvendinimas grindžiamas pirmiausia ne žmogaus pastangomis, bet Dievo malonės dovana.

Reikalaudamas nesipriešinti blogiui Jėzus sugriauna ydingą uždarą neapykantos ratą. Jis pats mirtimi ant kryžiaus paliudijo savo žodžio tikrumą. Pats priėmė pieš jį nukreiptą blogį ir meldėsi už savo persekiotojus. Tokia tobula meilė vien žmogaus jėgomis neįmanoma. Ją galėjo įgyvendinti tik Dievo Sūnus, kuris yra įsikūnijusi Dievo meilė.

Gyvūnų prigimtyje neišdildomai įdiegti savigynos ir kovos už būvį instinktai. Įsakymu mylėti priešus Jėzus įsakmiai pabrėžia, kad žmogus yra daugiau, negu instinktų vadovaujamas gyvūnas. Žmogus gali reaguoti ne tik taip, kaip nulemta prigimtyje, bet laisvai. Kristus mus išlaisvino ne tik nuo prigimties instinktų. Tik Jėzaus kryžius gali veiksmingai dildyti neapykantą tarp žmonių, klasių ir tautų. Mylėti priešus reiškia ne tik atleisti jiems, nelinkėti pikto ir nekerštauti. Tai reiškia linkėti jiems gero, pripažinti jų nuopelnus, orumą, atsiliepti į jų poreikius, didžiadvasiškai pagelbėti. Turime jausti gėdą dėl savo širdies kietumo jų atžvilgiu. Turime mylėti priešus, nes Dievas myli ne tik mūsų, bet ir savo priešus. Tai nereiškia, kad jis abejingas blogiui ar neteisybei. Saulės šviesa ir lietus yra Dievo malonė nusidėjėliams. Dievas viliasi, kad jie atsivers patyrę didžiadvasišką meilę.

Priešų meilė netrukdo priešintis neteisingumui ir gintis nuo to. Tačiau tai turi būti daroma be įniršio ir keršto. Bloga, jei mano priešas piktas. Tačiau dar blogiau, kai du tampame pikti. Meilės kiekis pasaulyje yra bendras visos žmonijos gėris.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-02.pdf