Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Juozapas ir Marija, laikydamiesi įstatymo, liepiančio kiekvieną pirmagimį paaukoti Dievui (Iš 13, 2), nunešė kūdikį į Jeruzalės šventyklą. Šis įstatymas liudija Dievo gailestingumą, teikiantį žmogui gyvybę. Tačiau jis negalėjo būti vykdomas paraidžiui. Todėl egzistavo kitas įstatymas (Sk 18, 16) – išpirka už pirmagimį. Tai buvo maždaug 72, 25 gramai sidabro. Gimdytojai galėjo, ką jie ir darė, išpirkti iš Dievo savo vaiką.

Motina, pagimdžiusi berniuką, buvo laikoma susitepusi ir keturiasdešimt dienų turėjo darbuotis namuose, negalėdama lankyti šventyklos. Lygiai taip pat ji negalėjo dalyvauti bet kokioje kitoje vietoje atliekamose šventose apeigose. Gimus mergaitei, šis draudimas galiojo net 80 dienų. Kai šis laikas baigdavosi, motina privalėdavo atnešti į Šventyklą auką už nuodėmę. Tai turėjo būti avinėlis, tačiau neturtingiesiems įstatymas leido aukoti karvelį. Būtent tokią auką atnešė Marija. Tai rodo, kad Jėzus gimė vargingoje šeimoje, kuri sunkiai vertėsi. Gal todėl vargšų malda visuomet išklausoma. Jėzaus juos ypač globoja.

Kažkas panašaus vyksta mūsų bažnyčiose, kai tėvai atneša savo vaikelį pakrikštyti. Kartais krikšto metu vyksta neįtikėtini dalykai, kurie verčia susimąstyti, o kartais net įžvelgti Šventosios Šeimos atspindį. Teko matyti vieną krikštą, nuo kurio praėjo jau keleri metai, bet niekaip negaliu jo pamiršti. Kaip paprastai, prieš krikštą surašomi krikšto pažymėjimai, toliau trumpas pamoksliukas ir apeigos. Štai šių apeigų metu, kai kunigas uždėjo stulą, tardamas žodžius: “Įženk į Dievo Šventovę, kad turėtum dalį su Kristumi amžinajame gyvenime”,- atsitiko kažkas nepaprasto, kuo, jei nebūtum matęs, niekuomet negalėtum patikėti. Vaikelis pasuka galvelę ir lūpytes priglaudžia prie stulos. Iš pradžių buvo galima manyti, galbūt vaikas alkanas ir paprasčiausiai ieško, kuo būtų galima pasisotinti, tačiau, kai reikėjo užpilti ant galvelės krikšto vandens, vaikelis palenkė galvą virš lėkštelės ir ją laikė taip tol, kol kunigas pylė vandenį. Jo visiškai nereikėjo prilaikyti, kad nesimuistytų.
Ne iš vienos motinos tenka girdėti: vaikų lūpomis kalba Dievas. Ką man, kaip kunigui, sako šis krikštas? Ogi tai, kad turiu būti susikaupęs. Paėmęs stulą, privalau pabučiuoti, nes ji žymi sakramentinį Dievo buvimą, kuris naikina pirmųjų tėvų nuodėmės padarinius. Kas gi galės vertai bendradarbiauti su Dievu, pirma neišreiškęs Jam savo pagarbos! Tėvams krikštas liudija tai, kad vaikai yra ne jų nuosavybė, bet tik laikinai jų prižiūrimi.Krikštas dar sako, kad tėvai neturi didesnės atsakomybės kaip atsakomybė už savo vaikus, nes Kūrėjas į jų rankas atiduoda nesugadintus Dievo atvaizdus.
Ko mes tikimės atėję į Dievo Šventovę? Ar slaptai širdyje netūno noras, taip, kaip seneliui Simeonui, paimti vaikelį Jėzų ant rankų? Taip, išties padrąsina Simeono žodžiai: “… mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje”. Jo žodžiams pritarė pranašė Ona. Ji šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems. Dievas pasistatė savo Šekiną (hebr. palapinę) tarp žmonių. Ir tikri jo garbintojai naudojasi Jo malonėmis ir skleidžia Jo garbę. Jei krikščionis to nedarytų, jis būtų tarsi tas paradoksas, kurį aprašo kun. Emilijano Tardif savo knygoje: “Jėzus gyvas šiandien”. Jis rašo: “Sykį mane pakvietė į gigantišką hidroelektrinės kompleksą Paragvajuje, Itaipu mieste. Įspūdinga. Žmonės ir net sunkvežimiai atrodė kaip skruzdėlės priešais didžiulę betoninę užtvanką. Čia buvo gaminama tiek daug elektros energijos, jog jos užteko ne tik Paragvajui, bet ir daliai Brazilijos ir Argentinos. Išvažiavome temstant. Pastebėjau, – sako autorius, – kad daugelis hidroelektrinės darbininkų namelių buvo apšviečiami žvakėmis. Gyvendami tik per keletą metrų nuo vienos didžiausių pasaulio elektrinių, jie neturėjo elektros.”
Mūsų gyvenimas teisingas, jei jame yra apsivalymo laikas. Teisingas, jei atliekame darbus, kuriuos skiriame kaip auką už nuodėmes. Teisingas, kai pagarbiai liečiamės prie šventų slėpinių ir skelbiame Jėzaus Gerąją Naujieną savo gyvenimu. Amen.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9623/623hom2.html