Brangūs broliai ir seserys, atrodo, jog yra nemaža kunigų, kurie dėkoja Dievui, kad apie Švenčiausiąjį Trejybę reikia kalbėti tik vieną kartą per metus – šį sekmadienį. Iš tiesų Trejybės sekmadienio homilija dažnai laikoma liturginių metų sunkiausiu pamokslu. Manoma, kad tą dieną būtinai reikia paaiškinti vieną iš sudėtingiausių filosofinių ir teologinių sąvokų, t. y. vieno Dievo egzistavimą trijuose asmenyse.

Dievo buvimas ir jo intymus amžinas gyvenimas pranoksta viską. Dėl to neišvengiama, kad Bažnyčios patvirtintos sąvokos, nors jomis ir siekiama padėti mūsų protui priartėti prie Dievo slėpinio, dažnai atrodo perdėm abstrakčios, šaltos, sudėtingos. Tačiau Švenčiausioji Trejybė mums nėra tolima. Priešingai, ji labai arti. Kasmet, Velykų laiku, liturgijoje sudabartinamas išganymo darbas. Kristus, Amžinojo ir Įsikūnijusio Dievo Sūnus, nugalėjęs mirtį ir atkėlęs vartus į amžinybę, atgaivino mus Šventosios Dvasios dovana ir parodė mums kelią pas savo Tėvą.

Todėl, pasibaigus Velykų laikui, liturgija mus kviečia praleisti bent vieną dieną intensyviai kontempliuojant ir šlovinant Dievą, kuris taip išganingai mums apreiškė pačią savo širdį, savo neapsakomą ir neišsemiamą vidinį gyvenimą. Visgi Trejybės slėpinys nėra tik vienos dienos, vienos iškilmės mąstymo objektas. Trejybė yra šaltinis, iš kurio mes esame kilę, tėvynė, į kurią esame pašaukti sugrįžti.

Kasdien, kiekvieną akimirką, ji sudaro mūsų dvasinio gyvenimo gyvybišką aplinką, ji duoda mūsų maldai ritmą. Kai buvome pagal Kristaus nurodymą pakrikštyti vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mes buvome panardinti į Švč. Trejybės gyvenimą, į jos bendrystę. O dabar, kai su tikėjimu ir meile žegnojamės Trejybės vardu, kai giedame psalmes, aukojame Šv. Mišias arba kalbame Tėve mūsų ir kitas maldas, mes atgaiviname tą bendrystę su trimis dieviškaisiais asmenimis.

Mūsų malda ir meilė visada kyla į Dievą Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Trejybė mus nuolat ragina mylėti vieni kitus, nes pati būdama meilė, ji yra ir mūsų meilės ir bendravimo archetipas. Mes esame pašaukti tapti dosnūs ir nesavanaudiškai mylintys pagal trijų dieviškųjų asmenų bendro gyvenimo pavyzdį. Kiekvieną akimirką Trejybė mums duoda buvimą, gyvybę, šviesą, paguodą, ji švelniai mus kviečia bendrauti su ja meilėje. Mes joje gyvename, judame ir esame, ir dėl dieviškosios malonės mes esame jos giminės.

Jau prieš pasaulio sukūrimą dangiškasis Tėvas paskyrė mus tapti jam įsūniais per Jėzų Kristų, amžinąjį Dievo Sūnų, Šventosios Dvasios meilėje. Pradžioje, mūsų sukūrimo akimirką, įvyko tarsi taryba, pasitarimas, diskusija tarp dieviškųjų asmenų. Dievas neištarė „tebūna žmogus“, kaip tai įvyko su gamtos elementais: „tebūna šviesa, jūra, žemė augalai ir gyvūnai“. Jis pasakė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.“

O Dievo paveikslas – tai jo Amžinasis Sūnus, kuris yra jo glėbyje, apsuptas Šventosios Dvasios, kuri yra Dievo meilės alsavimas, nuolat kildamas iš Tėvo, besiilsintis ant Sūnaus ir vėl grįžtantis pas Tėvą kaip jų vienybės ryšys ir abipusė dovana. Mes esame sukurti per Sūnų. Nuo pradžios jis mus neša savyje būdamas atsakingas už mūsų įvaikinimą – sūnų ir dukterų Sūnuje. Šventoji Dvasia ilsėdamasi ant Sūnaus ir grįždama pas Tėvą tobulina mūsų įvaikinimą, pašventindama mus Sūnaus glėbyje, mums padėdama augti meilėje, kad taptume vis panašesni į Dievą. Toks buvo vienintelio Dievo sukūrimo planas, numatytas nuo amžinybės.

Tėvas yra to plano pradmuo ir šaltinis. Sūnus, kaip Žodis ir Išmintis, turi jį apreiškti jam duodamas tarsi struktūrą ir prasmę. Šventoji Dvasia jam duoda gyvybę, švelniai ir tvirtai vesdama jį visiško įgyvendinimo aukščiausiame gėryje link. Deja, dėl nuodėmės šio plano įgyvendinimas laikinai užtruko. Savo širdies kietumu ir puikybe nuliūdinome Šventąją Dvasią, išėjome iš Sūnaus glėbio, praradome bendrystę su Tėvu. Bet į pasaulį, kad mus išgelbėtų, atėjo Jėzus Kristus („dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo“).

Jis nuplovė mūsų nuodėmes, Jis apreiškė mums tikrąjį veidą savo Tėvo – tobulo ir gailestingo Dievo, ir atstatė mums mūsų, kaip Dievo vaikų, paveldą. Į mūsų širdį jis siuntė Dievo meilės Dvasią, kad mes galėtume prisiartinti prie Tėvo kaip jo įvaikinti sūnūs šaukdami „Aba Tėve“.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien ir visada dėkokime Dievui už jo gailestingumą, už jo neapsakomą dovaną. Netrukus giedosime mūsų Tikėjimo išpažinimą. Šis tekstas yra nuostabi Trejybės slėpinio santrauką. Tegul jis nuolat maitina mūsų tikėjimą, viltį ir meilę, kol išvysime Dievą danguje tokį, koks Jis yra. Tada mūsų džiaugsmas bus pilnas ir nesibaigs niekada. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/455-%C5%A1v%C4%8D-trejyb%C4%97-homilija-2016.html