Šiandien, dauguma mokslininkų mano, kad mūsų dabartinis pasaulis yra vadinamo „big bang“, didžiulio pradinio sprogimo rezultatas. Pagal šią teoriją, labai karštas ir tankiai sukoncentruotas medžiagos branduolys sprogo prieš maždaug 13 milijardų metų. Nuo tada sprogimo stumiamos dalelės sparčiai tolsta nuo savo kilmės vietos, sukeldamos visatos plėtimąsi erdvėje. Iš to palaipsniui atsirado visos žvaigždės, planetos, ir tarp jų, žinoma, mūsų žemė, kurioje įvyko visų gyvųjų medžiagų vystymasis, nuo pirmųjų vienos ląstelės augalų bei gyvūnų iki žmogaus kūno. Reikia pabrėžti, kad ši teorija neturėtų būti laikoma „būdo, kuriuo Dievas sukūrė pasaulį“ paaiškinimu.

Kita vertus, ji visai neprieštarauja dogmai, pagal kurią Dievas yra pasaulio kūrėjas. Sukurdamas visatą ir visa, kas joje yra, Dievas iki dabar nuolat jai teikia buvimą, jis ją palaiko, leisdamas jai plėtotis ir vystytis pagal vidinę dinamiką, kurios pagrindinė priežastis ir galutinis tikslas jis yra. Mokslininkai dažnai klausia, kas buvo prieš didįjį sprogimą. Tai teisėtas klausimas ir materialaus pasaulio lygmenyje įmanoma atsakyti į jį įvairiais būdais.

Tačiau ką tik girdėta ištrauka iš laiško Efeziečiams mums apreiškia kitą, ankstesnį ir svarbesnį „didįjį sprogimą“, meilės sprogimą, kuris įvyko Dieve prieš pasaulio sukūrimą. O tos meilės pirmas ir pagrindinis objektas yra, tam tikra prasme, ne kas kita kaip Nekaltoji Mergelė Marija! Tai išties labai gilus, neapsakomas slėpinys : „Dievas palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei.“ Dievas išsirinko visą žmoniją ir kiekvienas iš mūsų nuo pradžios, pašaukdamas mus tapti įsūniais jo Amžiname Sūnuje arba Žodyje. Tai buvo vienintelis motyvas dėl ko jis nusprendė sukurti pasaulį.

Tai buvo tarsi pirmasis Dievo širdies judesys skatinantis jį išeiti iš savęs ir atskleisti savo gerumą „ad extra“ į išorę, į vietą arba erdvę, kuri nėra Dievas. Viešpats mus išsirinko iš grynos meilės bei malonės, besąlygiškai, nežiūrėdamas į mūsų būsimus nuopelnus, tarsi neklausdamas savęs, koks bus mūsų atsakymas. Tačiau tą pačią amžinybės akimirką, Viešpats žinojo, kad pirmi mūsų protėviai nusidės, kad jo Sūnus turės įsikūnyti, ir kad Kristaus motina Marija bus pirmoji grynai sukurta būtybė, kurioje jo planas pilnai pasiseks. Marija, kartu su Dievo Įsikūnijusiu Sūnumi, yra dieviškojo sukūrimo darbo, pasaulio evoliucijos, bei išganymo plano šedevras ir viršūnė.

Jeigu Kristus yra vienintelis tobulas Dievo paveikslas, tai Marija yra apdovanota dieviškuoju panašumu, prie kurio negali lygintis joks kitas sukurtas asmuo. Marija įima savin visas sukūrimo bei atpirkimo malones, kurias pradžioje Dievas ketino paskirti žmonijai. Ir dabar kiti žmonės gali priimti tas malones tik per ją. Marija yra pirmoji, kuri pilnai paveldėjo dieviškosios įsūnystės malonę. Ji ją paveldėjo unikaliu būdu, atpirkta iš ankšto, apsaugota nuo gimtosios nuodėmės savo prasidėjimo akimirką, Dievo avinėlio numatytos velykinės aukos dėka. Tuo būdu ji buvo paruošta atlikti savo misiją – tapti Dievo motina ir bendradarbiauti su savo Sūnumi išganymo darbe. Vienybėje su Kristumi, savo nuolankumu, atsidavimu Dievui ir nesavanaudiška meile žmnėms, Marija nugalėjo Šėtoną, senąją gyvatę. Drąsiai stovėdama Kryžiaus papėdėje, ji tapo mūsų ir visos Bažnyčios motina.

Dėkokime Dievui, broliai ir seserys, kad jis mums davė tokią nuostabią motiną. Sekime jos pavyzdžiu, nuolat prašykime jos užtarimo ir motiniškos pagalbos, kad galėtume su ją pasiekti Dievo karalystės pilnatvę. Trahe nos virgo immaculata. Post te curremus in odorem unguentorum tuorum. Pasiimk mus su savimi, Nesuteptoji Mergele; paskui tave mes bėgsime, vedami tavo tepalų kvapsnio. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/163-%C5%A1v%C4%8D-mergal%C4%97s-marijos-nekaltasis-prasid%C4%97jimas.html