Brangūs broliai ir seserys, šiandien su dideliu džiaugsmu mes švenčiame Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. Minime dieną, kai Marijos siela buvo Dievo rankų sukurta, kai ji buvo pradėta, kaip Joakimo ir Onos – dviejų nuolankių Viešpaties varguolių izraeliečių – žmogiškos meilės vaisius.

Marijai atėjus į pasaulį, ji buvo tobulai graži ir šventa „tota pulchra“, kaip giedame liturgijoje. Ją matydami, jos tėvai ir artimieji tikriausiai buvo nustebę ir susižavėję, bet negalėjo suvokti išskirtinio kūdikio šventumo ir gražumo priežasties. Kai mergaitei sukako 13 ar 14 metų ir kai ji buvo susižadėjusi su šv. Juozapu, angelas ja aplankė ir apreiškė jai slėpinį.

Ką tik girdėtoje Evangelijos ištraukoje, kuri lietuviškai yra vadinama „Viešpaties apreiškimas Marijai“, supratome, kad angelo Gabrieliaus pagrindinis tikslas buvo apreikšti Nazareto Mergelei amžinojo Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinį ir paklausti, ar ji sutiktų bendradarbiauti įgyvendinant šį išganymo užmojį. Tačiau angelo Gabrieliaus pranešimas liečia ir pačią Mariją, jos asmenį, kilmę ir nepaprastą predestinaciją, iš kurios kyla Mergelės misija. Dabartinėje Bažnyčios teologijoje, Nekaltojo Prasidėjimo samprata yra artimai susijusi su visais šiais Marijos gyvenimo aspektais.

Tam tikru būdu pirmi Angelo žodžiai Apreiškimo pasakojime jau daliniai apreiškia šį slėpinį. Gabrielius sveikina Mariją vadindamas ją „malonės pilnąja“ arba „malonėmis gausiai apdovanotąja“. Šis pavadinimas, niekur kitur nenaudojamas Biblijoje, nusako neįtikėtinai didelį malonės apstumą. Tai negali būti vien tik charizmatiška malonė, įgalinanti asmenį atlikti tam tikrą pareigą kitų žmonių naudai. Nepakanka manyti, kad tai buvo tik „dieviškosios motinystės charizma.“

Priešingai, ši malonės pilnatvė turėjo apimti ir ypatingą pašvenčiamąją malonę, pašventinančią pačią Mariją, kad ši galėtų tinkamai atlikti savo motinišką pareigą, kaip laisvas, protingas asmuo. Pradžioje Marija sumišo, išgirdusi angelo pasveikinimą, bet Gabrielius pridūrė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Viešpatį.“ Šventame Rašte panaši ištarmė paprastai yra atsakymas žmogui, kuris jau ko nors prašė. (Pavyzdžiui, Luko Evangelijoje, kai Gabrielius pasirodė Jono Krikštytojo būsimam tėvui ir jam pasakė : „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas“, suprantama, kad Zacharijus anksčiau prašė vaiko). O Apreiškimo pasakojime tekstas nemini jokio ankstesnio Marijos prašymo.

Mat malonės pilnatvė, apie kurią čia kalbama, kyla vienpusiškai iš iniciatyvos Tėvo, kuris nuo pradžios pasirinko Mariją, norėdamas, kad ji būtų šventa ir nesutepta jo akivaizdoje ir taptų amžinojo Dievo Sūnaus bei pasaulio Išganytojo motina. Dievo atpirkimo plane Marija buvo numatyta iš anksto. Ji buvo atvaizduota Pradžios knygoje, kaip moteris, kurios sūnus turės sutraiškyti žalčio galvą. Ji buvo išpranašauta Izaijo knygoje, kaip mergelė, kuri pagimdys Emanuelį, „Dievą su mumis“. Jos prasidėjimas yra be abejo svarbiausias Advento, tai yra, Viešpaties laukimo laikotarpio, momentas. Marija yra pirmoji, pilnai paveldėjusi dieviškosios įsūnystės malonę.

Ji ją paveldėjo unikaliu būdu, atpirkta iš ankšto, apsaugota nuo gimtosios nuodėmės savo prasidėjimo akimirką, Dievo avinėlio numatytos velykinės aukos dėka. Nekaltumo atžvilgiu, Marija buvo sukurta malonės būklėje, kuri primena mūsų pirmųjų tėvų būklę prieš nupuolimą, bet iš tikrųjų Marija buvo žymiai aukštesnė už juos, nes ji jau buvo sustiprinta Kristaus atpirkimo malone ir apsaugota nuo nuodėmės užkrėtimo. Ji užaugo neeilinėje atvirumo, nekaltumo, laisvės ir meilės aplinkoje. Blogis ir nuodėmė neturėjo jokios vietos joje, jie jai neturėjo jokios įtakos, jokio potraukio.

Žinoma, kaip Jėzus, ji galėjo patirti išbandymų ir gundymų. Ji galėjo net nusidėti, nes dar gyveno tikėjimo sąlygomis, o ne tiesiogiai regėdama Dievą kaip Jėzus. Bet realiai ji buvo nuo pradžios taip stipriai suvienyta su Dievo, Šventosios Dvasios meile, kad nuodėmė buvo atitolinta nuo jos visam laikui. Jos laisvi pasirinkimai niekada nebuvo tarp gėrio ir blogio, bet tarp mažesnio ir didesnio gėrio. Marijos „fiat“, jos pritarimas priimti Viešpaties valią ir bendradarbiauti jo išganymo plane, buvo Dievo nuo amžinybės numatytas ir nekaltojo prasidėjimo malonės paruoštas.

Bet jokiu būdu šis pritarimas nebuvo iš anksto „nulemtas ar užprogramuotas“. Jis kilo kaip laisvas ir spontaniškas sprendimas iš Marijos širdies. Dėl to, Marija be galo džiugino Viešpatį ir skatino jį aplankyti ją ir tapti kūnu jos įsčiose. Brangūs broliai ir seserys, karštai šaukimės be gimtosios nuodėmės pradėtosios Mergelės Marijos. Nekaltasis Prasidėjimas neatskiria Mergelės nuo mūsų. Ji yra mūsų tikroji sesuo ir tikroji motina. Ji mums rodo sukurto pagal Dievo valią žmogaus asmens autentišką paveikslą. Ji liudija, kad nuodėmę ir blogį galima nugalėti, ir rodo mums tą šventumą, kurio mes esame pašaukti siekti. Savo švelnia motiniška meile tegul ji traukia mus paskui save, jos dieviškojo Sūnaus link, į Tėvo karalystę. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/326-homilija-%C5%A1v%C4%8D-m-marijos-nekaltasis-prasid%C4%97jimas-2014.html