Brangūs broliai ir seserys : Izaijo Knygoje, ketvirtoje Dievo Tarno giesmėje parašyta : „Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu“. Iš tikrųjų, kaip Paulius dažnai tvirtina savo laiškuose, visi žmonės yra nusidėjėliai, visi stokoja Viešpaties malonės, visiems reikia atsiversti, visiems reikia Dievo gailestingumo. Ir todėl Izaijas tęsia sakydamas: „Viešpats užkrovė ant jo (ant savo kenčiančio tarno Mesijo) mūsų visų kaltę“. Jeigu taip yra, kas galėtų būti tie devyniasdešimt devyni teisieji, apie kuriuos ką tik kalbėjo Kristus, ir kuriems nereikia atsiversti? Pirmiausia priminkime, kad čia Jėzus pasakė palyginimą. O palyginimuose, nebūtinai reikia alegoriškai įprasminti kiekvieną istorijos elementą. Arba galima kartais surasti įvairias papildomas prasmes, kurios apšviečia tikėjimo tiesų tarpusavius ryšius. Bet, svarbu pirmiausia žiūrėti į palyginimo pagrindinį mokymo punktą. Čia Jėzus nori ypač pabrėžti gerojo ganytojo rūpestį nuklydusioms avims. Jeigu viena avis nuklysta, piemuo tarsi užmiršta visas kitas, jis palieka jas, rūpestingai ieškodamas nuklydusiosios tarsi jinai būtų vienintelė pasaulyje.

Toks optimistiškas vaizdinys koreguoja mintį, kuri kilo iš Augustino raštų, ir kuri buvo po to izoliuota nuo konteksto, ir neteisingai sukietinta kalvinizmo bei jansenizmo laikais. Augustinas, norėdamas pabrėžti Dievo malonės pirmenybę ir absoliučią būtinybę palygino žmoniją po gimtosios nuodėmės, su pasmerkta, mase, iš kurios Dievas savo laisva valia ir malone išgelbėjo kai kuriuos išrinktuosius. Iš to 16–17–to amžių eretikai padarė gąsdinančią išvadą, kad išrinktųjų skaičius labai apribotas, ir kad visi kiti yra iš anksto nulemti pražūčiai. Šis evangelijos palyginimas mums duoda visiškai kitą paveikslą. Galima įsivaizduoti, kad Dievui, kuris nori, kad visi žmonės būtų išganyti, jau pavyko išgelbėti jų daugumą – kurią simbolizuoja devyniasdešimt devynios avys. O likusių nuklyusių jis dabar ieško švelniai, rūpestingai, be paliovos, iki pasaulio pabaigos, viena po kitos.

O dabar, vis dėl to,bandykime pagalvoti, ką galėtų reikšti Viešpaties žodžiai palyginime apie teisiuosius, kuriems nereikia atsivertimo. Tai gali būti arba tik tariamieji teisieji, kuriems iš tikrųjų dar reikia atsivertimo, arba tikri, jau pilnai ar beveik pilnai atsivertę teisieji. Luko pasakojimas mus orientuoja greičiau į pirmą variantą. Jo devyniasdešimt devynios avys yra galbūt panašios į keletą eilučių toliau aprašytą vyresnįjį sūnų, sūnaus palaidūno palyginime. Reikia pastebėti, kad Jėzus nesako, kad piemuo suradęs paklydusią avį ją sugrąžina į kaimenę pas kitas devyniasdešimt devynias. Atvirkščiai susidedamas ją ant savo pečių, jis ją parneša į savo namus į ten džiaugiasi su savo draugais bei kaimynais. Gal tos devyniasdešimt devynios avys, kurias piemuo paliko dykumoje simbolizuoja žmones, kurie klaidingai įsivaizduoja, kad jie yra teisūs, ir kad jiems nereikia atsivertimo. Jie yra panašūs į tuos fariziejus, kuriuos Kristus apkaltino Jono evangelijoje, sakydamas : „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmes, bet štai jūs sakote: Mes neakli- taigi jūs kalti“. Tol kol jie nepripažino, kad jiems reikia gailestingumo, Jėzus negali jiems padėti. Jis gali tik palikti juos dykumoje, Izraelio maišto vietoje. Jie visai nedžiugina Dievo ir jo angelų. Piemeniui belieka išeiti ieškoti kitur kiekvieno iš tų, kurie karštai maldauja: „Klajoju lyg paklydusi avis; surask savo tarną“. Tačiau kartais atsitiks, kad vienas iš tų devyniasdešimt devynių ims klajoti paskui gerąjį ganytoją ir bus jo surastas. Taip klajojo Paulius kelyje į Damaską. Ir Kristus jį padarė malonės ir gailestingumo apaštalu visoms tautoms.

Bet skaitant tą patį palyginimą pas Matą, galime suprasti, kad Jėzus kalba apie tikrus teisiuosius. Atrodo, kad čia, jis kalba net apie kitą, mažutėlių kaimenę. Viešpats palieka ją ne dykumoje, bet saugiai kalnuose, tose žaliose pievose, apie kurias kalba Ezechielio knyga ir 22 psalmė. Mergelė Marija yra pirmoji tų gerų teisių avių. Pradėtai be gimtosios nuodėmės, niekada savo gyvenime nenusidėjusiai, jai nereikėjo tiksliai sakant atsivertimo. Tačiau ji nuolankiai ir dėkingai žino, kad ji yra iš anksto atpirkta ir aukštesniu būdu išgelbėta. Nuo pradžios ji labai džiugina Dievą ir angelus. O kitoms šios kaimenės avims reikėjo atsiversti. Jos buvo atneštos ant Jėzaus pečių po vieną į kalną ir padėtos šalia Motinos Marijos. Kartais Jėzus yra su jomis, bet dažnai jis jas palieka, išeidamas ieškoti dar kitų padykusių avelių. Visos avys jį uoliai ragina išeiti, nes jos žino, kad kiekvieną kartą, kai jis parneša naują surastą avį jų džiaugsmas, kartu su Dievu, angelais ir šventaisiais bus padaugintas šimteriopai.

Mes taip pat buvome atnešti ant Jėzaus pečių į jo kalną, Dievo Bažnyčią, Kristaus nuolankumo bei ramumo mokyklą. Mes buvome atnešti prie Kryžiaus šalia Marijos, ir Jono; kartu su jais, mes girdėjome Jėzus sakantį : Štai tavo sūnus, štai tavo motina“. Kartu su jais, mes galime žiūrėti į Kristaus perdurtą šoną iš kurio ištekėjo vandens ir kraujo, Bažnyčios sakramentų ženklų. Mes galime dėkingai ir džiaugsmingai semtis vandens iš Išganytojo šaltinio, ir kraujo iš Jėzaus širdies, kurioje įsikūnijo gailestinga meilė. Kaip Bažnyčios nariai ir kaip Solesmes kongregacijos vienuoliai, kaip sūnūs Abato Prospero Guerangės, kuris matė Kristaus Širdies kulte vieną svarbiausių Dievo išganymo ekonomijos pasekmių, mes esame pašaukti tapti savo maldomis, užtarimais ir veiksmais, Dievo gailestingumo apaštalais, Turime melstis, kad net tie kurie nepažįsta Dievo meilės, kurie neigia jos būtinybę jiems ar nori ją griežtai apriboti, galėtų atsiversti ir būti patraukti prie Jėzus Išganymo šaltinio. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/75-%C5%A1v%C4%8D-j%C4%97zaus-%C5%A1irdis.html