Prasidėjus mokslo metams ypač moksleiviai pajunta, kaip gyvenimą griežčiau suveržia taisyklių ir tvarkaraščių diržas. Naujos tvarkos suvaržymus gyvai pajunta pirmokai: reikia laiku keltis ir laiku gulti, atidžiai apsidairyti pereinant gatvę, mokykloje vykdyti ne visuomet suprantamus nurodymus. Išsiblaškęs septynmetis, bėgantis paskui kamuolį į judrią gatvę, nesusimąsto, kam reikalingos eismo taisyklės. Subrendęs žmogus aiškiau suvokia įstatymų prasmę. Bendras įstatymų tikslas yra reguliuoti žmonių tarpusavio santykius siekiant kiekvieno ir visų gerovės. Yra taip pat įstatymų, reguliuojančių mūsų santykį su Dievu. Nuo vaikystės stengiamės laikytis Dekalogo. Dievo įsakymai nėra beprasmis žmogaus laisvės varžymas – tik jų laikydamiesi būname iš tikrųjų laimingi.

Pakartoto Įstatymo knygoje džiaugiamasi Dievo duotu įstatymu: „Kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus taip teisius, kaip šis mokymas?“ Izraelitai suvokė, kad Dievo įstatymas yra palaiminimas. Jie jautėsi esą asmeniškai vadovaujami Visagalio. Tačiau Evangelijoje prosenių papročių besilaikančius fariziejus ir Rašto aiškintojus Jėzus pavadina veidmainiais, nes jie apeina Dievo įsakymą teisindamiesi žmonių papročiais ir išgalvotais priesakais. Jie laikosi įstatymo raidės, o nepaiso pačios jo esmės. Jie rūpestingai plauna rankas bei indus, bet nesirūpina nuskaistinti savo širdžių nuo vagysčių, svetimavimų, pavydo, blogų minčių ir kitų blogybių.

Svarstydami apie Dievo įstatymą susiduriame su dviem kraštutinumais. Galime galvoti, kad esame laisvi daryti, ką norime. Šv. Augustino garsiojo posakio: „Mylėk ir daryk ką nori“ pirmasis žodis „Mylėk“ drauge yra ir sąlyga. Meilė nedaro nieko blogo artimui. Popiežius Jonas Paulius II sakė: „Sąžinės laisvė nėra laisvė nuo tiesos, bet reiškia laivę tiesoje.“ Jei susituokęs žmogus apgaudinėja save ir kitus dviprasmiškais nesantuokiniais ryšiais, tai anaiptol nėra laisvė, bet vergavimas nuodėmei. Apgaulingai jaunimui peršama „laisvoji meilė“ iš tikro negerbia kito žmogaus laisvės ir pataikauja savimeilei.

Kitas kraštutinumas yra griežtai sekti įstatymu norint pelnyti Dievo palankumą. Mes įsivaizduojame, kad mūsų elgesys daro Dievą laimingą. Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Dievas pirmas mus myli ir lieja savo gailestingumą. Tai, kad stengiamės gyventi dorai, yra mūsų atliepas į Dievo meilę, o ne prielaida pelnyti jo meilę. Tiek nepaisant Dievo įsakymo, tiek bandant juo manipuliuoti, siekiant gauti atlygį, daroma panaši klaida. Abiem atvejais nepripažįstame tikrosios priklausomybės nuo Dievo.

Kelių eismo taisyklėse reikalaujama užsisegti saugos diržus. Žinome, kad jei nepaklusime, būsime nubausti. Mūsų elgseną dažnai lemia bausmės baimė. Tai liudija nepakankamą brandumą. Brandus žmogus vadovaujasi sąžine ir atsakomybe. Jei žinome, kad į kelią gali išbėgti žaidžiantis vaikas, stengsimės vairuoti taip, kad suspėtume laiku sustabdyti. Vaikai klauso savo tėvų ne vien bijodami bausmės, bet ir iš meilės. Patirdami pasiaukojamą tėvų meilę vaikai nenori pažeisti taisyklių, kurios numatytos jų labui. Jau Senojo Testamento skaitinyje jautėme izraelitų pasididžiavimą Dievo įstatymu. Jėzus Naujajame Testamente mus moko jaustis „nebe tarnais, bet draugais“ (plg. Jn 15, 15). Esame nebe vergai, bet Dievo vaikai. Kasdieniame gyvenime retokai atsimename, kad esame Dievo išrinkti ir mylimi. Toks tikėjimas yra meilės, ištikimybės ir ištvermės šaltinis.

Pagrindinis krikščionio elgsenos motyvas yra meilė. Veikdami be meilės, garbiname Dievą vien tik lūpomis. Jėzaus ginčas su fariziejais šiandienos Evangelijoje nėra nukreiptas prieš žmogų ar instituciją. Tai kova dėl tiesos apie Dievą ir žmogų, dėl to, kas vertingiausia – dėl mūsų širdies. Kodėl Jėzaus žodis nepasiekė fariziejų širdžių? Jų širdys buvo užkietėjusios dėl smulkmeniško apeiginių nuostatų laikymosi, užgožusio esmę – santykį su gyvuoju Dievu.

Iš Jeruzalės Rašto žinovai atvyko ne draugiškai pasišnekučiuoti. Tai buvo savotiška vizitacija. Vizitatorių nedomina, kaip Jėzaus mokymas atitinka judaizmo dogmas. Jų dėmesį patraukia tai, kad kai kurie mokiniai sėdosi valgyti neplautomis rankomis. Už mokinių elgesį atsakingas jų mokytojas. Kreipdamiesi į Jėzų Rašto aiškintojai nekelia esminių klausimų, kokia švaros nuostatų prasmė, bet remiasi tik tradicija ir papročiais. Kaip buvo, taip turi ir likti! Rašto aiškintojai nori sužinoti, ar mokinių elgesys nereiškia religijos keitimo. Kartais ir mes sutelkiame dėmesį į žmogaus išvaizdą ir mintimis (neretai ir žodžiais) skubotai jį nuteisiame.

Kritiškas Jėzaus atkirtis fariziejams yra pranašiškas. Jo atsakymas klausėjams turi padėti suvokti dalyko esmę. Pats klausimas išduoda jų veidmainystę. Jėzus išsako ir nuoseklias išvadas. Pagal šiandienos Evangelijoje minimų blogybių sąrašą galime daryti savo sąžinės peržvalgą. Apsvarstydami suteršiančias nuodėmes melskime, kad mūsų širdyje jos Dievui padedant būtų pakeistos dorybėmis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-15.pdf