Šiandien džiaugsmingai švenčiame šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių. Turbūt naudinga užduoti sau esminį klausimą : Kodėl reikėjo, kad Kristus paskirtų apaštalus? Kartais žmonės sako: “Norėtume būti betarpiškai Kristaus mokomi, norėtume turėti su juo išskirtinius bendrystės ryšius, kad nereikėtų naudotis apaštalų ir ant apaštalų pastatytos Bažnyčios tarpininkavimu.

Nes Kristus yra Dievo Sūnus, vienintelis tobulas mokytojas. O apaštalai – vargšai nusidėjėliai, silpni ir riboti žmonės, kaip ir mes. Bijome, kad užuot buvę malonės įrankiais, jie galėtų tapti kliūtimi ir papiktinimu mūsų tikėjimo kelyje.” Tačiau, ar Viešpats nepasirinko šių silpnų žmonių dėl to, kad apreikštų juose savo malonės galią ir įtikintų mus, kurie esame silpni kaip jie, kad ir mes galime tapti Kristaus mokiniais?

Jėzus atliko savo žemišką misiją aiškiai nustatytame istorijos laike. Tarp savo amžininkų jis pašaukė žmones būti jo prisikėlimo liudytojais ir gerosios naujienos skelbėjais ateinančioms kartoms. Šventojoje Bažnyčioje mes tampame Kristaus mokiniais, priimdami šventųjų Apaštalų – Jėzaus pirmųjų mokinių ir draugų, liudijimą. Jie mus moko ne savo minčių, bet tai ką gavo iš Kristaus. Jų gyvenimai, pradžioje pažymėti silpnumo ir nuodėmės, po to perkeisti Šventosios Dvasios galia, dabar yra ženklas, padedantis mums tikėti, ir pavyzdys, rodantis kaip Jėzaus mokiniai turi gyventi. Jėzus panoro statyti savo Bažnyčia ant apaštalų pamato, ant jų tikėjimo ir, žinoma, ant jų uolumo.

Verta mąstyti toliau apie apaštalų uolumą. Savo gyvenimo pabaigoje visi Šventieji Apaštalai ir ypač „garbingi apaštalų vadovai Petras ir Paulius“, kuriuos švenčiame šiandien galėjo pakartoti žodžius iš 68 psalmės, kuriuos šventasis Jonas savo evangelijoje buvo paskyręs pačiam Jėzui: Zelus domus tuæ comedit me – Uolumas dėl tavo Namų sugraužė mane. Bet prieš tai, Viešpats turėjo kantriai juos vesti per daugybę išbandymų, norėdamas apvalyti jų uolumą nuo išdidumo, egoizmo ir visokių iliuzijų. Pirmiausia, reikia paklausti: kas yra uolumas? Tai karštas, energingas troškimas, kuris stipriai veikia, siekiant trokštamo tikslo ir šalinant visas kliūtis, kurios galėtų trukdyti tikslui pasiekti.

Šv. Benediktas savo Reguloje išskiria blogą ir gerąjį uolumą, sulig tuo, kokio tikslo trokšta mūsų širdis. Jeigu mūsų vienintelis arba pagrindinis tikslas – tarnauti Dievui ir visiems žmonėms nesavanaudiška meile, mūsų uolumas bus geras ir šventas. Ir priešingai, jei sąmoningai ar nesąmoningai, subtiliai ir net šiurkščiai siekiame įgyvendinti savo grynai žmogiškas idėjas, tenkinti savo pomėgius, aistras bei pasiduodame savivalei, mūsų uolumas bus perdėm blogas, arba bent „sumaišytas“. Tuomet jis gali greitai tapti pavojingas ir kenksmingas mums ir kitiems. Tik Kristaus uolumas, kaip ir tas, kurį turėjo jo motina Marija, buvo nuo pradžios iki galo tobulas ir nesuteptas.

Jo vienintelis tikras maistas – vykdyti savo Tėvo išganingąją valią žmonių atžvilgių. Jis atėjo į pasaulį ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir paaukoti savo gyvybę už daugelį. Štai uolumas, kuriuo jis pastatė savo Bažnyčią – Dievo namus, vietą, kur Dievas gyvens su žmonėmis. Be to, Kristus norėjo, kad jo apaštalų uolumas taptų panašus į jo paties uolumą. Naujajame Testamente matome kaip tai įvyko Petro ir Pauliaus atveju. Petras ėmė vaikščioti su Jėzumi nuo pat jo viešosios veiklos pradžios. Gana anksti, ypatingo Dievo Tėvo apreiškimo dėka, jis galėjo išpažinti Jėzų esant Mesiją, gyvojo Dievo Sūnų. Bet jo meilė, jo uolumas Jėzui buvo dar labai žmogiški. Po Kristaus dievystės išpažinimo, jis tuoj pat stengiasi įtikinti savo mokytoją atsisakyti kančios kelio.

Vėliau, paskutinės vakarienės metu, remdamasis ne Dievo malone, bet savo jėgomis, Petras pažada guldyti savo gyvybę dėl Jėzaus ir Alyvų kalne net stengiasi ginti Jėzų smurtu, nukirsdamas aukščiausiojo Kunigo tarno ausį kalaviju. O po to išsigina jo tris kartus. Tačiau netrukus apgailėjęs savo kaltę, jis ima suvokti visą savo silpnumą ir išmoksta tikrojo nusižeminimo. Tik dabar jis geba pilnai priimti misiją iš prisikėlusio Kristaus – ganyti Viešpaties avis ir pašlovinti Dievą, kaip Kristus paaukojant savo gyvybę ant kryžiaus Romoje, Nerono persekiojimo metu. Paulius, uolus, išsilavinęs ir karšto temperamento vyras savo jaunystėje buvo atkaklus Judaizmo šalininkas, įsitikinęs, kad žmogus gali išgelbėti save tik laikydamasis Dievo įstatymų. Nepažinęs Kristaus pagal kūną, jis uoliai persekiojo pirmuosius krikščionis, matydamas Bažnyčią kaip grėsmę žydų religijai ir tautai.

Bet kai prisikėlęs Kristus apsireiškia jam Damasko kelyje, jis atsiverčia, radikaliai pakeisdamas savo požiūrį. Dabar jis supranta, kad išganymas yra malonės dovana, kurią Dievas siūlo visiems žmonėms. Per visą savo likusį gyvenimą jis skelbs šią gerąją naujieną tarp pagonių, kol bus nukirsdintas Romoje dėl Kristaus vardo.

Brangūs broliai ir seserys, gerasis Kristaus uolumas, kurio palaipsniui išmoko siekti apaštalai Petras ir Paulius yra tarsi surišantis kartu visus gyvuosius Bažnyčios akmenis cementas. Esame raginami nuolat patikrinti savo idėjas, projektus, širdies kryptį, kad mūsų uolumas taptų vis panašesnis į Kristaus ir Apaštalų uolumą. Prašykime apaštalų Petro ir Pauliaus užtarimo, sekime jų meilės, uolumo bei nuolankumo pavyzdžiu, visko laukdami ne iš savo jėgų, bet iš Dievo malonės. Su šventuoju Petru ir Pauliumi tapkime uolūs dieviškojo gailestingumo apaštalai. Amen

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/281-%C5%A1v-petro-ir-pauliaus-i%C5%A1kilm%C4%97.html